Pirma serija iš daugelio...

Toks paprastai šiltas vasaros vakaras, katik nustojo lyti – leidžiasi saulė. Šlapias asfaltas, tavo nuoširdi šypsena, ir mano širdyje plazdantys tamsiai mėlyni drugeliai. Rodos tai tik keli žodžiai apibūdinantys vasarą, tačiau taip nuostabu pagaliau įkvėpti šilto vakaro oro. O ištiesų nuostabus tas jausmas kuris man primena vasarą, tie patirti išgyvenimai, tie nuostabūs ir niekam neprilygstantys vakarai – vakarai su tavimi.

Nesvarbu kas ką bepasakytų, kiekvienas iš mūsų yra patyres kažką kas ir po ilgo laiko prisiminus širdis nusirita į kulnus, ir pradedi viską jausti taip, lyg tai vis dar būtų ta pati minutė. Turbūt tuo gyvenimas ir nuostabus – jog gali prisiminti kaip viskas bebūtų pasikeitę. Nesvarbu kokia žiauri būna realybė, kokius akrobatinius triukus atlieka gyvenimas su tavo jausmais – visada yra prisiminimai. Aš ne apie tuos kurie kelią šiurpą, liūdina, skaudina – aš apie tuos kurie gyvenimą spalvina, kurie kažkada jį padarė nuostabų ir nepakartojamą. 

Prisiminimuose galime klajoti lyg vandenyne o tuo pačiu atsukti, sulėtinti, pristabdyti lyg kokį filmą, kurio režisierius nusipelnęs nevieno oskaro esame kiekvienas iš mūsų.

Patys pasirenkame kokio žanro bus mūsų gyvenimo filmas, patys parašome scenarijų ir pasirenkame vienokius ar kitokius herojus – niekas mūsų neverčia, tačiau ne visi gimė gerais menininkais – neapseiname be klaidų.

Tik šiame filme labai sunku kažką iškirpti, jei tai sekundinis epizodas – pasimiršta, tačiau jei tai truko ilgiau, laiko juk nebeatsuksi, o kūrybiniam procesui bus skirta per daug laiko.

Visi filmai turi liūdnąsias dalis – maniškis irgi. Juk tikrai dažnas padaro klaidų, tada netenkam kažko kas užėmė mūsų gyvenimuose labai svarbia vietą. Sunkiausia kai nežinai ar gali tam žmogui paskambinti ir tiesiog paklausti kaip jam sekasi – gal jis visai nelaukia tavo skambučio,gal atvirkščiai tikisi ir taip pat nedrysta -  o širdį taip spaudžia prisiminimai, šiltas vasaros vėjas ir juoko kupini vakarai. Sakoma gyvenimas per trumpas kažko gailėtis, tačiau jei tai šitaip nuostabu gal tokia duoklė yra pakankama už nerįžtingumą.

Nieko savo gyvenime nesigailėjau, juk gyvenam kartą – ir manasis kartas pakankamai nuostabus, ir patys nuostabiausi veikėjai, kad galėčiau didžiuotis bent gera pradžia ar pirmąją seriją iš dar daugelio.

Tačiau visgi yra keli žmonės kuriu pasiilgstu, kurių man trūksta, kurie mano gyvenimo filme šiuo metu neužima jokios vietos, neatlieka jokios rolės, o juk taip norėtūsi.

Būtent todėl aš tiesiog ilgiuosi, prisimenu lyg vakar – ir kas vakarą tavęs ilgiuosi...