Galiausiai nutrūkusi tyla - arba kaip pakilti iš absoliučių pelenų...

Visada sunku pakilti iš pelenų, sunku buvo net Feniksui, man atrodė iš dalies neįveikiama, tačiau visgi viską įveikiau, buvo lengva? Nebuvo, tokiomis akimirkomis baugu palūžti dar labiau ir užkliūti už savo pačios naujai kuriamų standartų, kai kuriomis akimirkomis rodėsi, jog viskas per sunku, bet pasirodo aš stipri, nors viskas atrodo nelengva ir dabar. Pastaruoju metu ir nebuvo lengva, viskas keitėsi taip greitai, kad vos spėjau bėgti paskui savo pačios gyvenimo traukinį. Kartą suklupau ir maniau viskas prarasta, tačiau ištiesta ranka padėjo įšokti atgal, tad viskas nuo dabar įgauna tik kitą pagreitį, kitą prasmę ir pildosi spalvomis. Buvau įsitikinusi, kad spalvotas rašalas baigiasi tik spausdintuvams, kol galiausiai taip nutiko ne spausdintuvui, bet man ir mano pasaulis tapo vienodai pilkas. Mokiausi gyvenime patylėti, galiausiai nutilau tiek, jog teko mokytis iš naujo prabilti, iš naujo išmokti šypsotis ir žvelgti į viską kitaip, tiksliau taip kaip buvo visuomet įprasta ir kažkuriuo gyvenimo etapu tapo pamiršta.

Nuoširdžiai jaučiuosi dėkinga gyvenimui už visas suteiktas pamokas, nes šį kartą išlaikiau egzaminą, pabaigiau dar vieną semestrą, ir mokausi toliau, nes egzaminų sesija tik prasidėjo. Jaučiuosi dėkinga, nes sutikau tiek daug gerų žmonių, kurie tiki, jog aš galiu daug daugiau, jog aš viską įveiksiu. Na ir taip, jie teisūs, vedama tokio tikėjimo ir entuziazmo galiu – VISKĄ, ir tai reiškia man VISKĄ.

Dar prieš mėnesį sunkiai atrasdavau sau vietą, tarsi buvau pritrūkusi ramybės - o dabar kvėpuoju pilna krūtine, šypsausi nepaliaujamai ir tikiu savimi nenuginčijamai. Radau ramybe namuose ir savyje, pilnatvę tyloje ir meilę gyvenimui darbe. Atradau viską paprastai, ko tikrai nesitikėjau, pasirodo ne laikas o darbas gydo visas sielos žaizdas. Sukūriau savo pačios metodą padedanti negalvoti apie esamus ir buvusius išgyvenimus, pati jį ir išbandžiau, nesiūlau jo niekam, jis reikalauja daug ištvermės, bet bent jau veikia šimtu procentu. Koks jis? O gi viskas dar paprasčiau nei gali pasirodyti, tiesiog reikia visą laiką dirbti, išbraukti save iš gyvenimo, kol galiausiai pačiam kyla noras pradėti gyventi, kai viskas nutyla mintyse ir žinai – dabar puikus laikas užversti seną rankraštį, išsitraukti iš stalčiaus naują ir grąžę užrašinę ir pradėti rašyti naują romaną, pradėti kitaip, išmokti tiek nebebraukyti, ir stengtis nesutepti puslapių, nes svarbus ne tik viršelis.  

Nesiruošiu apie tai tylėti, aš ne viena pasaulyje išsiskyrusi, išgyvenusi nuotaikų audras, depresijos požymius, sielos skausmą, vienatvę ir begalinę tuštumą, kupiną skaudaus kartėlio. Po viso šito galiu tvirtai pasakyti – visa tai įveikiama, tik nereikia pasiduoti. Šypsena gali išgelbėti visą pasaulį, na o manoji šypsena per ašaras išgelbėjo mane nuo visko kas rodėsi neįveikiama. Sielos skausmo vedama įrodžiau sau, kad galiu daug daugiau gyvenime, įrodžiau sau, kad jei kažko siekiu – gyvenimas man tai leidžia daryti, įrodžiau sau, kad aš nesustabdoma, ir tai, kad tuo netikėjau buvo kvailiausias mano sprendimas. Na o kvailų sprendimų mano gyvenime buvo ir tikrai ne vienas. Vienas jų, prarasti tikėjimą savimi, pamiršti meilę sau, sustoti, kvailai stovėti ir tikėti, kad manimi kažkas tikės, mylės ir padės siekti tikslų – taip nutinka tik pasakose ir telenovelėse, na o pasakas man sekdavo mama vaikystėje tad laikas suaugti, telenovelių niekada nuoširdžiai nemėgau, ne esu muilo gerbėja rodomo televizijos ekranuose.

Per pastaruosius keletą metų keičiausi visomis prasmėmis, keičiau išvaizdą, mąstymą, keičiau save iš pagrindų, šventai tikėjau, kad visos nesėkmių priežastys slypi manyje kol galiausiai  pasikeičiau rodos negrįžtamai, praradau save, savo ciniškumą ir gebėjimą šypsotis, gyvenimas tapo pilkas ir visiškai beprasmis. Iš lovos pakildavau likus kelioms valandoms iki darbo pradžios, skęsdavau ašarų ir dušo jūroje, nusipiešdavau veidą ir tarsi niekur nieko išgyvendavau dieną, galiausiai vakarais skęsdavau tuštumoje ir taip kartodavau sukurtą scenarijų diena iš dienos. Iki lemtingo vakaro, kai mano gyvenime pasikeitė viskas, pirmiau apsivertus viskam šimtu aštuoniasdešimt laipsnių na o po to dar devyniasdešimt. Per keturis valandas susiradau namus ir persikrausčiau, toliau skendau depresijos lavinose, tuštumoje, savęs kaltinimuose ir baimėje, kaip viskas klostysis toliau kai aš viena,  kol galiausiai žaizdos užgijo, pieštą veidą pakeitė neblėstanti šypsena, ir geriausia drauge tapo moteris priglaudusi mane po savo stogu pačiu man beviltiškiausiu metu.

Galiausiai išmokau be galo vertinti vienatvę ir laiką kurį galiu skirti sau. Galiausiai supratau, ka jei nėra gero pakeleivio, autostopu važiuojančių tikrai nerankiosiu, ne dėl to, kad būtų sunku palaikyti kompaniją, bet dėl to, kad aš ne labdaros organizacija, neturiu fiziškai tam tiek laiko ir negaliu padėti visiems būti laimingais, aš ne - Tekila. Neturiu laiko gvildenti vyriškų nuoskaudų sąrašų, dauguma jų tiesiog gerokai nevyriški. Supratau, jog jei mano gyvenime atsiras vietos vyrui, jis bus vienetinis rankraštis, na arba gera knyga, bet tikrai ne nuvalkiotas dienraštis, pavargau rinktis iš to kas paprastai pasiekiama, pigu ir domina visus, gal aš tiesiog iš to išaugau.

Pastaruoju metu absoliučiai viskas pasikeitė mano gyvenime, išmokau skirti laiko skaitymui, ilgiems pasivaikščiojimams kalnuose ir kvailiems pasilinksminimams, kurie baigiasi vėlokai ir juokingai, tačiau be proto linksmai  – buvau pamiršusi kas tai. O dabar nebegaliu liautis džiūgauti, kad visa tai mano gyvenime – ir vėl.

Išmokau bene didžiausią pamoką – vienatvė, laikas sau, tyla ir galimybė rinktis iš tūkstančio yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas, tad dabar tiesiog džiaugiuosi paprastais dalykais, nebeieškau pilnatvės santykiuose – tai ne man (bent jau kol kas). Gal dėl to, kad niekada iš tiesų nebuvau viena...

Viskas keisdavosi kiek per greitai, santykiai gindavo santykius, po pabaigos vėl graži pradžia. Tik dabar supratau, kad tikrieji gyvenimo pokyčiai prasideda tik tada kai mes prarandame savo komforto zoną, kai viskas visiškai kitaip, viskas nauja, nepažinta ir tik tada gyvenimas ima ir atveria tūkstančius naujų galimybių.

Galiausiai tik dabar susiėmusi už galvos grįžau į savo nuosavą gyvenimą ir į mano pasaulėžiūrai priimtiną būseną, tik dabar pagaliau supratau -  gyvenimas man paruošė spalvotą juostą, juoda ir balta greičiausiai net ir jam pačiam pabodo. Greičiausiai pabodo stebėti, kaip net sunkiausiomis akimirkomis, ir net visiškai sugniuždyta aš vis tiek pakylu ir einu toliau, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Prisipažinsiu, prabilti norėjau seniai, tačiau suvokusi, kad tam reikia ruoštis nusprendžiau pirma sukaupti mintis. Socialinis gyvenimas ir gražios nuotraukos yra tik viena monetos pusė, kas slypi kitoje žinome tik kiekvienas iš mūsų. Noriu savo pavyzdžiu tiesiog palaikyti ir padrąsinti nebijoti permainų, gyvenimas per trumpas jaustis nelaimingais.

Aš asmeniškai noriu per savo gyvenimą parašyti nuostabų romaną kuris taptų įkvėpimu aplinkiniams, mano vaikams ir anūkams. Pastebėjau, kad užvėrusi senąjį ir atvertusi švarią užrašinę, nebeskubu kažko užsirašyti, o jei nuoširdžiai – dar neužsirašiau visiškai nieko, išmokau nebeskubėti, ir tai svarbiausia, nes nereikia skubinti gyvenimo, reikia tiesiog mėgautis šia akimirka, tai aš ir darau, tik dabar su aukštai iškelta galva ir tikėjimu jog mano princas joja ne žirgu o atskuba pasikinkęs labai lėtą ir pasiklydusį vėžlį. Na, bet dabar aš kantri, galiu ir palaukti, juk gerų dalykų laukti verta, o kol kas mano laikas spindėti.

With Love By JayZily