Nubudau šiandien pakankamai anksti, gal kiek ne ta
koja išlipau iš lovos, bet viską pataisė karšta kava, kurią su visa meile
išvirė vyras ir saulėtas rytas už lango. Su puodeliu rankose prisėdau
paskaityti kažko,kas bent kažkiek išsklaidytu kartais apsiniaukusias mintis,
Jis tuo tarpu išėjo į darbą. Atsisveikinusi supratau, kad likau viena, po
keliu sekundžių išgirdau skambų miaukimą ir pastebėjau reketo požymius
trepsėjimo dažnyje, taip tai – Mishelis. Jo pusryčiai buvo neatidėliotinas
reikalas, viskas turėjo palaukti aplinkui, tik ne tas pūkų kamuoliukas
besitrinantis man į kojas. Pasiekęs savo tikslą jis godžiai pusryčiavo o aš
ramiai gėriau kava ir žvelgiau į pro langą regimą upę.
Pastaruoju metu turėjau daug laiko apmąstymams, gal
net kiek per daug. Per pastaruosius du mėnesius savo gyvenime pakeičiau viską,
pradedant namais, baigiant šalimi. Būsiu atvira, lengva nebuvo nei vieną
akimirką, nėra lengva ir dabar, bet aš žinau, kad jei kažko nori, visada galima
to pasiekti. Nebeplanuoju taip kruopščiai savo gyvenimo pusmečiui, tiesiog
džiaugiuosi tuo ką turiu ir gimstančiomis idėjomis,ir tuo ką galiu iš to
sukurti.
O labiausiai stebiuosi tuo, kad net ten kur
manęs nebėra, mano gyvenimas tęsiasi. Tarsi paliktas teatras vis dar
gyvas, o į jį niekada nekviesti aktoriai savavališkai dalinasi vaidmenis. Jei
nuoširdžiai, aš neprieštarauju na o jei dar nuoširdžiau man tiesiog nusispjaut
ir taškas. Aš pagaliau pasiryžau padaryti geriausią sprendimą savo gyvenime ir
pakeisti viską, pradedu viską vėl taip pat kaip pradėjau prieš septynerius
metus, nuo pirmo puodelio, lėkštės ir svarbiausia nuo RAMYBĖS.
Tik labai gaila, kad mane anksčiau supę žmonės
nesupranta, kad per septynerius gyvenimo metus labai pasikeičiau, užaugau ir
išmokau skaityti tarp eilučių kur kas sklandžiau nei paprastą tekstą.
Nieko nekaltinu,nesiskundžiu, ir nesiruošiu dėl to skelbti gedulo savaitės, jau
senokai tai man nepriimtina, tačiau be galo pavargau nuo melo ir veidmainystės,
aš ne akla, ir galiausiai supratau, kad vienintelis žmogus kuriuo galiu
besąlygiškai pasitikėti esu tik AŠ pati.
Draugysčių teatras sugriūva, kai jį palieka
režisierius, galiausiai tai virsta gražiomis kapinėmis, kuriose blaškosi
pasimetę aktoriai kurie taip ilgai lygiavęsi taip ir netapo režisieriais.
Na o čia tai aš jau tikrai savo kaltės neįžvelgiu, nes niekada nebuvau tuo
režisieriumi kuris būtų santūrus patarimų atžvilgiu. Niekada taip nesielgiau,
tačiau pasirodo, kad disponuoti tokiu teatru ne kiekvienam įkandama užduotis.
Galiausiai po ketvirto puodelio kavos radau
sprendimą, kitas mano projektas - draugystės parkas, kiekvienas kuris jaučiasi
patogiai jame gali pasilikti kiek nori, čia nebereikia vaidybos, jokių
pastangų. Nebereikia tuščių pažadų, žodžių ir palinkėjimų, man viskas gerai, ir
tiesa pasakius be viso to tikrai išgyvensiu, nes aš tikiu savimi ir žinau kokia
kryptimi einu, na ir svarbiausia žinau ko siekiu.
Dabar vėl pažvelgiau pro langą, dar kartą atsidusau
ir tarsi azartas išaugo tūkstančiu kartų. Pastaruoju metu išmokau tikėti
savimi, savo sėkme, nes tik taip pasiekiau visko savo gyvenime. Išmokau tikėti
kitų žmonių sėkme, ir jos laukti, nes nebesiruošiu kartoti buvusių klaidų,
kiekvienas parkas turi savo tvorą – tad norint į jį patekti teks ją peržengti,
ir be vaidybos.
Dabar aš kiek kategoriška, nes pagaliau išmokau į
viską žvelgti iš kitos prizmės, pagaliau laikas prisėsti ir pabaigti rašyti
knygą, laikas viską sudėti į savo vietas o kai pabaigsiu galėsiu pati pakelti
taurę vyno už save, savo bendraminčių apsuptyje. Na o mano paliktas teatras
tebūnie lieka gražiomis kapinėmis, Helovinas ne taip jau toli Mielieji.
P. S. Žodis “DRAUGAS” mano
žodyne taps kiek retesnis ir vartojamas žymiai atsargiau.
Su
Meile Jūsų Jayzily
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą