Veidrodis - iš naujo įsimylėti gyvenimą... ( 4 dalis )

Kaip visada pasikvietei išgerti kavos. Buvai, rodos, gerai nusiteikusi, sakei, jog ką tik grįžai po kroso ir, kad po gerų dešimties minučių galiu užeiti. Na ilgai nieko nelaukdama, persirengiau ir pajudėjau link tavęs. Duris atidarei įsisukusi į didelį rankšluostį. Spėjai jau ir kavos išvirti. Užsimetei paprastus marškinėlius ir laisvas kelnes - atrodei žavingai. Kaip visada atkimšai butelį balto vyno, nusišypsojai – mačiau, kad kažkas tavyje kunkuliuoja. Tuo pat metu man tvirtinai, kad viskas tiesiog gerai, o jau po akimirkos iš tavo akių išniro gilus liūdesys. Dar visai neseniai tavo galvoje sukosi daug įvairiausių minčių, tačiau nebūtum pagalvojusi, kad taip tvirtai imsi ir apsispręsi. Buvai kategoriška, o aš tiesiog nebežinojau, ką dar galiu tau pasakyti. Taip ilgai jo laukei, o dabar imi ir atsisakai. Negalėjau patikėti tavo žodžiais ir negalėjau suprasti motyvų, nejau pirmą kartą pasidavei?... O tu tik nusišypsojai – aš žinojau, kad tu nemoki pasiduoti. Žinojau, kad tai - kitos priežastys. O tada tiesiog ėmei ir pasakei, kad savo savigarbą susirinkai iš skiaučių, pakėlei galvą aukštyn ir nusprendei gyvensianti nuo dabar kitaip.

Permainos tavo gyvenime buvo laibai akivaizdžios, tačiau tau jų buvo mažai. Prabilai apie tatuiruotę ant savo gražaus kūno ir dar naujesnes pažintis. Vis dar sėdėjau apstulbusi – kas tokio galėjo nutikti, kad dešimtmetį trukęs ilgesys pasibaigtų, kad į viską pažvelgtum kitaip, ir iš naujo įkvėptum rytais kylančios saulės pro besisklaidantį rūką. Juk tau tobulesnių vyrų už jį nebuvo, o dabar štai tau. Buvai įsitikinusi, kad niekas netrunka gyvenime amžinai, net tokie jausmai vieną dieną tiesiog suranda kitokią paskirtį. Netrūko tau vyrų dėmesio, tačiau taip niekada ir nejautei pilnatvės. Išėjus pasivaikščioti kiek nutilai. Jau išsigandau, gal ne viskas taip tvirta, gal tu dar dvejoji, o tu tik šyptelėjai, sakei norinti dar viską apgalvoti, tačiau kelio atgal nebėra.  

Nešeisi puodelį kavos, ryškiai švietė saulė, o iš po didelių tamsių akinių buvo matyti tavo skruostais riedančios ašaros. Turbūt tik tu pati žinojai, kaip dabar tau sunku. Niekas negalėjo suprasti, kaip jautiesi – net aš. Nemažai buvo kritikuojančių, tačiau tu jų nesmerkei, turėjai savo nuomonę apie tokius, kurie gyvenime taip nieko nepasiekę smerkia kitus. Nemokėjai pasiduoti, ašaros riedėjo tyliai, tikėjaisi, kad aš nenutuokiu.  O aš tik norėjau tave apkabinti, bet žinojau, kad negaliu išsiduoti. Norėjai likti tvirta, tokia kokia buvo pripratę matyti visi aplinkiniai. Aš tikiu, kad per dešimtmetį žmonės pavargsta, ir džiaugiausi, kad taip nusprendei. Kartais stebindavai savo žiaurumu kai kuriais klausimais, kaip sakei, buvai soti viskuo. Pasiekei tai, ko tau reikėjo - jis su tavimi gulasi - atsiskaitei su varžove skaudžiausiais būdais. Juk ji ištekėdama už jo tave labai įskaudino, tiesiog tave pažemindama bjauriais žodžiais, o dabar, kaip tu sakai, jūs atsiskaičiusios: jai nebeliko nieko, kuo ji taip didžiavosi, nes visa tai dabar priklauso tau. Tuštybės dvelksmas persmelkė širdį, nenorėjau, kad taip elgtumeisi, tu visada buvai kitokia, nenorėjau, kad taptum kerštinga. O tu tik nusišypsojai, kad gyvenime galima viskas su saiku.

Pasiūlei pasivaikščioti po netoliese esanti parką. Gėrei kavą, šypsojaisi. Vėl užsiminei apie tatuiruotę, dar nežinojai kokios, bet žinojai, kad tikrai jos nori. Viskas keitėsi žaibišku greičiu, diena keitė naktį, naktis dieną, o tu nusprendei pakeisti viską. Linksmindavaisi klubuose iki paryčių ir norinčių palaikyti kompaniją tikrai netrūko. Vienas iš kandidatų tau praskaidrindavo nuotaiką pakankamai ilgam, na ir šiaip kaip žmogus jis tau atrodė kupinas spalvų, kurių tavo gyvenime senokai trūko. Viskas ėjosi kaip ir geryn, bet praeities šleifas, kurį paskui save vilkai gerą dešimtmetį, karts nuo karto primindavo, kad viską reikia sutvarkyti taip, kad praeitis net nosies kišti nenorėtų į tavo ateitį. Visada atrodei žavinga tave supantiems, tačiau pati savyje matei milijonus trūkumų, vienas esminių buvo tavo figūra. Nors vyrai, rodos, iš proto eidavo dėl tavęs, tu visada norėjai atrodyti nepriekaištingai. Nusprendei pagerinti savo fizinę būseną ir neatsiejamu palydovu tada tapo sportas. Daug laiko skirdavai bėgiojimui. Norėjai atrodyti geriau. Galbūt pagaliau atsirado rimtesnių tikslų tavo gyvenime, gal pagaliau baigei savęs gailėtis ir į viską ėmei žvelgti kritiškai?.. Supratau tik vieną - pokyčiai tikrai į gerą. Tu tarsi kitas žmogus: turi rimtų planų, akys vėl katiniškai blizga ir turi apie ką galvoti – tu ne viena kaip visada, bet vis dar kažkiek vieniša, bent iš dalies ir kol kas kasdien.

Po pasivaikščiojimo grįžome namo, buvai neseniai nusipirkusi naują suknelę, tad suskubai ją parodyti. Tikrai žinojau, kad su ja atrodysi puikiai, bet, kad vaizdas atims žadą - nesitikėjau . Kol rengeisi, pasišokai pagal naują vasaros hitą. Buvo be proto gražu žiūrėti, kad po truputį atsigauni. Buvai kerinčiai moteriška. O suknelė tarsi specialiai pasiūta tau. Taip pat kaip žavingai ją apsirengei, taip pat ir nusirengei – kūnas tiesiog alsavo ilgesiu gyvenimui. Užsiminei, kad su labai gražiu vyru rytoj eini vakarienės ir pamanei, kad reikia atrodyti žavingai. Nieko kito negalėjau tikėtis. Greitai prikaustydavai dėmesį, vyrams buvo sunku atsitraukti nuo tavo hipnotizuojančio žvilgsnio. Šis taip pat neatsispyrė tavo akims. Pastaruoju metu ir tu vis dažniau užsimindavai apie jo šypseną.

Gerdavai karamelinę kavą ir šypsodavaisi. Visa širdimi tikėjai, kad pagaliau atėjo ta diena, kai tavo gyvenimas privalo virsti kova dėl laimės ir atnešti tau naujų iššūkių. Naujas iššūkis buvo jis. Nebebuvai tokia sentimentali. Per tuos metus daug išmokai – viskas pakrypo kita linkme.  Nors vis dar lyjant lietui dažnai tavo skruostais riedėdavo ašaros. Niekada nenorėjai būti banali, įkyri, neskoninga, kvaila ar tuštoka. Suvokei, kad protingesniems sudėtingiau gyventi, nes mąstymas  atima daug laiko ir kartais viską supainioja. Tiesa, niekada nenorėjai, kad būtų  viskas kitaip. Buvai pasiryžusi mokėti už savo protą tokią kainą – o juk visada galėjai pasiduoti ir tapti viena iš daugelio. Staiga šyptelėjai ir pasiūlei pasivaikščioti po miestą, ir tuo pačiu mane supažindinti su juo – žmogumi sugebėjusiu bala žino ką padaryti, kad ėmei ir pagaliau susivokei savo gyvenime. Ilgai nesvarsčiusi užsimetei lengvus marškinius ir pakankamai paprastus džinsus, apsiavei žemapadžius batukus – akinukai nuo saulės slėpė katinišką žvilgsnį, viskas, rodos, taip paprasta ir taip žavinga. Pajudėjus iš namų, vis šypsojaisi, negalėjau suprasti, ką tas žmogus daro, kad tu tarsi sugrįžai gyvenimui iš naujo. Atvažiavus, pasiūlei pasivaikščioti, diena tikrai buvo labai šilta, akimirkomis debesuota, tačiau ne ką mažiau nuostabi.

Prasiėjus visai netoli, dangus tarsi prakiuro, galutinai apsiniaukė, o lietus buvo toks vasariškai šiltas ir stiprus, kad pro krentančius lašus buvo sunkoka įžiūrėti skubančius pasislėpti praeivius. Tiesa mums visai pasisekė, įbėgus į kavinę mes buvome sausiausios iš aplinkinių, nors lietaus žymės matėsi pakankamai neblogai. Suskubai nusišluostyti rankas, veidą -  pirštais prasisklaidei drėgnokus plaukus, neatrodė, kad nukentėjai, gal atvirkščiai - pakilo nuotaika. Tuoj pat prisistatė tas stebukladarys, nusijuokė iš mūsų ir pasiūlė prisėsti. Jis tikrai buvo labai paprastas ir žavus, supratau, kad pagaliau tave supa vis daugiau spalvotų, įdomių ir nuostabių žmonių. Nuoširdžiai džiaugiausi už tave, o tu, rodos, pagaliau džiaugeisi gyvenimu.

Aš turėjau paskambinti, tad nežinau, kas vyko toliau, tik supratau, kad viskas labai gerai. Truputį pasišnekučiavome trise, pasiėmėme kavos išsinešimui ir tiesiog atsisveikinome su tuo super veikėju  – supratau, kad džiaugiesi, kad sutikai tokių žmonių gyvenime, su kuriais gera tiesiog susitikti. Šypsena nuo tavo veido dingti nenorėjo.  Ką tik nulieta gatve žengei tvirtai, nesijautei susikausčiusi, žvilgsnis buvo labai viliokiškas, gėrei karštą kavą, prisėdus ant suoliuko, rašeisi planus rytojui ir dar tolimesniems laikams.  Visą laiką šypsojaisi ir nežadėjai sustoti dabar jau nė akimirkai. Supratai, kad prie visko reiktų pasibaigti pradėtus mokslus ir susidėti viską savo gyvenime į tinkamas vietas.

Dabar jautiesi iš naujo įsimylėjusi gyvenimą - o jis kas dieną ima ir pasiklysta tavo nuostabiuose plaukuose. Geri kavą balkone, o jis kalbasi su tavo šešėliu. Eini pabėgioti, o jis tingiai rąžosi. Tu maudaisi duše, o jis kantriai laukia už užuolaidos. Jis nuostabus, o tu ir vėl laiminga. Tikrai pralinksminai šiais keliais sakinukais, pagaliau  tarsi suvoki, kad tai tavo istorija, ir ją pasakoti gali kaip tik tinkama. Treniruoji kūną ir sielą – o aš nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors savo akyse išvysi tą patį, ką mato kiti matydami tave veidrodyje – visišką tobulybę. O tu tik šelmiškai šypsaisi ir eini aukštai iškėlus galvą, kaip visada nepasiduodama jokiems sunkumams.  Nors žmonės sako tobulų nėra – tačiau aš įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų yra savaip tobulas ir unikalus.  Tu jau ne kartą įrodei, galinti daug daugiau nei pati galėtum patikėti – ir kas kartą vis labiau tuo stebini stebinčius tave. Tvirta moteris su unikalia gyvenimo patirtimi,  tarsi veidrodis kiekvienam leidi pamatyti realybę. Leidi suprasti, kaip viskas atrodo iš tiesų, kas kartą su ta pačia sarkazmo gaidele. Kaip vienas žmogus yra pasakęs, kad gali skolinti, tačiau nė už ką negali likti skolingu…