Ruduo kvepiantis karamele...

Painus dalykas tas įkvėpimas. Kartais eini gatve ir supranti, kad tą akimirką galetum parašyti ištisą romaną, tačiau vos prisėdus kažką uzsirašyti – mintys dingsta širdį apgobia tyla, o balsas iš gelmių tarsi vaikiškai juokiasi sakydamas, jog jaumų neįmanoma užrašyti – juos reikia jausti.

Tačiau juk kitiems pavyksta, esu skaičiusi pati. Tačiau tada pagalvoju, gal jie to nejautė – gal tik rašė pajutę. Aš pati kartasi nesuprantu savo jausmų, nesuprantu ko jie siekia mane klaidindami, versdami atsigręžti į praeitį. Dažnai pasiklystu savo mintyse, tarsi naivus vaikas įkvepiu tiek visko primenančio gaivaus rudeniško oro, su saldžios ir karštos karamelės prieskoniu – tada atsidūstu ir vistiek širdis prisimena tave.

Kažkada jaučiausi panašiai, panirusi į apmastymus – tada viskas atrodė taip pat sudėtinga ir komplikuota. Gal net labiau nei dabar,  tiesa tada problemos dažnokai atrodė neišsprendžiamos, o dabar net kažkiek juokingos. Išmokau nebesijausti skolinga – kiek kitaip pažvelgti į gyvenimą. Kažkada kaltinau save dėl nenusisiakusių santykių, buvau beprarandanti save. Noras įtikti gramzdino mano sielą į minčių liūną, liūdnus rudens vakarus praleisdavau truputi pašalusiais obuoliais kvepiančiame sode ir naiviai stebėdama kylančius lėktuvus tikėjau, kad kažkada išauš tokia diena kai jausiuos niekam neskolinga, laisva ir galėsiu laisvai įkvėpti kitokio rudens, tokio kokį pažinau vėliau.

Ir teisūs tie išminčiai sakydami, kad svajonės pildosi – savo išminčių sutikau rudenėjančiai gražiais laukais eidama namo iš ten kur manęs niekas nelaukė, iš ten kur jaučiausi kalinama. Tada mane pavežėjęs parodei koks gali būti pasaulis ir kaip per penkias minutes gali viskas pasikeisti. Nuo tada ir pasikeitė.Tarsi išlipusi iš automobilio galėjau įkvėpti, nusišypsojau sau ir nuėjau namo. Nuo tada man ruduo kvepia karamele – gal todėl, kad tada tavo automobylyje taip kvepėjo. Gal man tai taip svarbu, nes būtent nuo tada pasijaučiau tokia laisva. Tas kvapas kurio visur ieškodavau ir beproto ilgejausi man buvo tas mano – viskas, tik jis ir tu, žmogus kurio niekada nepamiršiu, kuris mane pavertė tuo kas esu.

Pastebiu panašias situacijas gatvėje ir geriau nei kas kitas suprantu tas ujamas mergaites, kurios pasiryžusios viskam, kad tik jas mylėtų – gaila, tai beprasmiška. Jei tavęs nemyli už tai, kad tu tiesiog esi to žmogaus gyvenime, nemylės už nieką kitą. Ir tai, kad atiduosi save, savo grožį ir visas savo vertybes žmogui kuris net neprisimena tavo akių spalvos, kuris tikrai negalvoja, kad rudeninis vėjas dažnai kvepia karamele, ir kepintais riešutais – jo neprivers tavęs mylėti, nes tu jam visada būsi galvosūkis, per daug sudėtinga – juk jam atrodo, kad ruduo negali kvepėti karamele...

Tačiau man ruduo visada kvepėjo karamele, ir mano vyras mane supranta. Perka karamelinę kavą, ledus su karamele – nes jam patinka galvosūkiai, tai manyje jį ir žavi. O mane žavi tai, kad jis tiki manimi, ir stengiasi, kad kiekviena mano gyvenimo diena kvepėtu mėgstama karamele, jei tik man taip geriau, nes as jam tas viskas, ir jam rūpi kokia diena išauš ne tik jam, bet ir man...

Taip netikėtai atėjusio rudens proga, norėčiau palinkėti kiekvienai surasti savo princą, tą kuris jus matys kitoje šviesoje. Ir būtent princą, nes ponis gali būti geras augintinis, bet jūs visada būsite per daug skirtingi. Spindėkite prabanga iš vidaus, kaip brangus paveikslas – juk jis negali patikti visiems, poniai nesupranta meno, tik įpač gerą skonį turintiems jis skirtas. Nenusiminkite, šypsokitės – šių laikų princai nuolatos vėluoja, tad tenka ilgėliau palaukti – na suprantat, tie kamščiai keliuose...

Gražaus ir šilto rudens - visada jusu Jay...