Dabar tu sėdi
priešais mane, ir tarsi tai aš prieš veidrodį. Jausmai, pasimetimas, savęs
ieškojimas – viskas taip artima. Noras patarti stipresnis nei visada, nes tarsi
aš jau tai išgyvenau. Prie kavos puodelio tu lieji širdį, o aš stingu žodžių,
geriu kavą, žiūriu į tave ir stebiuosi atvirumu. Suprantu jog tu stipri, ir ne
man tave mokyti – tu vyresnė, daugiau patyrusi, tačiau kaip ir visos moterys
vaikiškai naivi tada kai skauda širdį. O viskas prasidėjo nuo tavo skambučio
ketvirtą valandą ryto: „Gal rastum valandėlę, noriu pasikalbėti?... Gal
ankstoka, bet supratau, kad reikalas skubus, be priežasties nebūtum skambinusi.
Pirmi tavo
žodžiai : - „Mano vyras dulkina savo draugo žmoną...“ – pribloškė. Nustebinai,
pasimečiau ir nustebau iš kur tai ištraukei, tačiau akys kupinos ašarų įtikino,
jog gerai žinai, ir jau nebesvarbu iš kur. Buvai stulbinančiai atvira, tarsi
nuoga. Išviriau kavos, o tu nesiliovei stebinti: - „Aš negeresnė, užmezgiau
tarnybini romaną, nežinau kuo tai baigsis – jis vedęs..“ – šokiravo galutinai.
Nutylėjau, kad
lygiai taip pat kažkam griauni gyvenimą, kaip griauną tau, tik tas žmogus dėl
nieko nekaltas. Liejai ašaras, supratau, kad ne pats tinkamiausias metas.
Suvokiau, kad tau sunku, žiūrejai į mane, jauteisi pasimetus, norėjai, kad pateisinčiau
tavo poelgį. Nesiruošiau tavęs smerkti, supratau tave geriau, nei bet kas kitas
tokioje situacijoje.
Po pirmo kavos
puodelio jaukiai apšviestoje saulės spindulių terasoje, nusišypsojai. „Aš
nebemyliu savo vyro, jis mane ne kartą mušė, dabar dar su ta kale laisvalaikį
leidžia, jau pradėjau skirybų procesą, atimsiu iš jo viską, kaip jis atėmė iš
manės džiaugsmą...“ – nuskambėjo žiaurokai – susimąsčiau, ar visada skiriantis
atsiranda neapykanta. Ir ką žmogus turėjo tau padaryti, kad taip pasakytum – tu
buvai kitokia, nuostabi, o dabar tavęs neatpažinau. Namai buvo tušti,
šyptelėjai, sakei vyras vakar išvažiavo pas ją. O tada pridūrei - „Aš myliu
savo meilužį – žinau, kad jį būtent taip pavadinsi. Pagaliau pasijaučiau tikra
moterimi, jis manimi rupinasi, jis manęs geidžia, aš jam žmogus, o ne
papuošalas. Žinau, jog tu nepalaikai tokių santykių, bet aš nenoriu nieko rimto
kolkas – skaudu, kad viskas būtent taip susiklostė...“
Jau senokai
pastebėjau tavo dažną liūdesį. Anksčiau tokia niekada nebuvai, jei liudėjai
nuoširdžiai apie tai prisipažindavai, o dabar tarsi jauteisi kalta dėl savo
savijautos. Vyrų dėmesio tau niekada netrūko, vyro tai nedžiugino. Kažkada
buvai užsiminusi apie jo išeltą pavydo sceną. Viešai, jūs buvot tobula pora,
rodos be trūkūmų. O namuose viskas buvo visai kitaip. Kažkodėl man visada buvai
pavizdys, jauna, stipri, savarankiška, nepriklausoma ir žavinga moteris.
Neieškojai niekada naudos, tiesa, leisdavai sau pramogauti su ją taip
siūlančiais, žaisdavai jausmais – nors
man to daryti neleisdavai, visada motyvuodama tuo, kad geriau likti visiškai
nepriklausoma.
Visada buvai žavinga
– turėjai nuostabų mados pojutį visame kame, tavo namai buvo neprilygstami, ir
juose viskas tavo pačios darbas, įdėjos. Mokėjai save pateikti kitaip, taip
kaip tavo vyrui netiko, už tai jis tave tiek laiko kaltino. O tu buvai toliau
žavinga, ir mylėjai ne jį. Šį kartą tavo atvirumas prikaustė, supratau, kad
apnuoginai sielą – pasirodo taip niekada jo ir nemylėjai, jis tau buvo labai
brangus, stengeisi jo gyvenimą paversti nuostabiu, mylėjai jį savaip, bet ne
taip..
Tada
nusišypsojai, ir dar kartą pasakei, kad ji mylėjai kiek kitaip, ne taip kaip
esi kažkada mylėjusi vyrą. Tą patį vyrą kuris dabar vedęs, dirba tavo
vadovaujamoja įmonėje, tą patį su kuriuo leidi laiką... Nes mylėti taip galima
tik kartą, nes nesugebėjai jo pamiršti net praėjus dešimtmečiui. Nepamiršai jo
nei vienai dienai, nors labai dėl to stengeisi, gal dėl to, kad tik jis tave
suprasdavo be žodžių o persmelkiančioje tyloje, ir kažką tyliai kuždant lietui.
Juk žmonės girdi širdimi...






Nuostabu!!
AtsakytiPanaikintiLabai aciu :)!!!
AtsakytiPanaikinti