Veidrodis - Nuoga kūnu ir siela... ( 5 dalis ) (II)

Paplūdimyje norėjai atsigulti ir džiaugtis vasara. Būtent tai ir nuveikėm: išsimaudėm ir atsigulėm. Paplūdimys pakankamai nuošalus nuo kurorto veiksmo, šalia vos keli maži viešbučiai ir privačių namų eilutė. Netoliese deginosi dar kelios merginos, šalimais vaikinai vaikė kamuolį. Jokio pašalinio triukšmo, tik tikras poilsis.  Tiesa, tik vėliau paaiškėjo, kad ne tau vienai reikėjo šių atostogų – vienas iš vaikančių kamuolį tau puikiai pažįstamas - žmogus, įkvėpęs tave gyvenimo pokyčiams. Pokalbis netruko ilgai, tiesiog susitarėt vakare susitikti. Negalėjai nustoti džiūgavus, nuotaika dar labiau pakilo, tada iškilo klausimas, ką gi čia apsirengus, tačiau gulėjai ant karšto smėlio ir nenorėjai keltis. Grįžusi į namelį pripylei vonią ir pasiūlei išsimaudyti. Neskubėjai gėdytis savo gražaus kūno, nusimetei bikinį ir paskendai karštų putų apsuptyje. Butelis balto vyno nuteikė mus pakankamai teigiamai ir labai jau linksmai. Nieko nelaukdama prisijungiau.  O tu, rodos, norėjai tik šėlti. Prasidėjo pasiruošimas – suknelė, bateliai, o kur dar makiažas. Buvai tikrai žavinga. Žinojai, kaip reikia virsti tikra princese, nors susitiksim visi mieste, tačiau nė už ką nenorėjai atrodyti prastokai. Nesiruošei kažkam įtikti, tiesiog norėjosi būti verta dėmesio, praleisti gerai laiką, kad būtų ką prisiminti. 

Susitikus, buvo jaučiamas nustebimas, kažkam akivaizdžiai užėmė kvapą, o tu tik viliokiškai šyptelėjai. Jis tau jau senokai daugiau nei pašnekovas. Tiesa, kol kas apie tai nenorėjai kalbėtis. Jis taip pat jautėsi gerai, neatskleisdamas niekam, kas tu jam iš tiesų. Šypsojaisi, sušukuotus plaukus kedeno lengvas pajūrio vėjas – tavo žingsniai buvo dar tvirtesni negu buvo galima tikėtis, o mintys dar labiau pašėlusios. Ėjai pasišokdama, o širdis plevesavo priešais. Tu tikrai žavinga – tuo dvejojančių nebuvo, juk pavyduolių niekada nepriskaičiuodavai. 

Prisėdus kavinėje šypsojaisi, po taurės vyno nusiminei – tarsi pamatei kažką, ko matyti nereikėjo. Tada atsidusai. Vėl nusišypsojai ir pasimetei pastebėjusi, kad tavo liūdesys buvo per daug matomas. O aš džiaugiausi, kad nuo tavęs neįmanoma atplėšti akių. Jis skendo tavo tarp pirštų sukamuose plaukuose, o tu skendai mintyse. Visi šnekučiavomės, o tu buvai susimąsčiusi. Iš šono atrodei kažkiek susirūpinusi ir be proto žavinga. Mums vakarieniaujant, dangus tarsi prakiuro, o tu tik nusišypsojai. Visi slapstėsi po stogais, o tu, lietui nurimus, viliokiškai pasikvietei jį pasivaiksčioti. Nusiavei gražius batelius ir basa žengei per balas tvirtu žingsniu, juk tai vasaros lietus ir nėra ko čia būgštauti.Žengiai vaikiškai besišypsodama per šiltas balas, o jis tarsi bijojo paleisti iš akiračio tavo lengvai plevėsuojančius ir taip gražiai sušukuotus plaukus. Mums sėdintiems buvo akivaizdu, kad tu jam patinki labiau nei tau atrodė ir labiau, nei jis suvokia. Kėliau taurę balto vyno už tave ir nežinojau, kaip gali jam nepatikti. Tavo žavesys buvo savitas, skonis išlavintas: buvai nuovoki, originali, šarmingai viliokiška moteris. 

Vakaras labai pasisekęs, tačiau kaip ir visi turintis pabaigą. Smagus pasisėdėjimas tarsi pridėjo prieskonių gyvenimui. Atsisveikinus grįžome į savitą vienatvę. Tiesa, jam sunku buvo tavimi atsigrožėti. Žvilgsnis buvo toks skvarbus – rodos, tobulesnio nieko nėra matęs. O tu šypsojaisi, grįžusi norėjai tik išsimaudyti ir vėl prisipylei vonią, atsikimšai butelį vyno, atidengei langus danksčiusias užuolaidas ir pritemdei šviesą – kelios žvakės teikė nuostabaus jaukumo. Atsigulei į karštą vonią ir kažkiek paskendai savo mintyse. Buvai nuoga tiek kūnu, tiek siela. Seniai tave tokią mačiau. Nebuvai nusiteikusi ir vėl braidyti po sielos šukes, tačiau po kelių taurių vyno ėmei ir neatsispyrei mergaitiškam pokalbiui. 

Buvo akivaizdu, kad jis tau patinka kur kas labiau nei tu norėjai parodyti. Buvai atvira – tu nenori įsimylėti, žaidimas tave kol kas tenkina, jautiesi pavargusi nuo kelių nesekmės kartų – norėjosi tik užsimiršti. O tada žengti per pajūrio smėlį atvira širdimi gyvenimui, norėjai ir vėl jaustis laiminga, eidama smėliu ar žarstydama rudenėjančius lapus; eidama per apsnigtą kiemą ir tirpstant sniego pamatams. Norėjai vėl atsidusti, įkvėpti ir kaip kažkada einant ir žvalgantis į jo langą laukti ir tikėtis. Nes būtent tada buvai laimingiausia, tada žinojai, kad jauti tikrus jausmus. Tačiau, net patys gražiausi jausmai nepuoselėjami praranda spalvas ir net didžiausia meilė pasimiršta, gal ne visai ir gal ne iki galo, palikdama randus ir dyglius atsiminimuose, tačiau viskas gyvenime keičiasi ir nestovi vietoje. Tu niekada nestovėjai vietoje – buvai pasiruošusi visoms gyvenimo  negandoms ir visiems džiaugsmams.