Kažkodėl jau
nebesistebiu, kad dabar naktis. Nežinau kodėl, ar todėl, kad vėlai baigiu darbą
ar dėl to, kad butent po jo užplūsta begalės minčių - bet rašau tokiu metu.
Visi miega, tik štai mano mintys kaip visada klaidžioja. Kasdiena bendrauju su
šimtais žmonių, toks mano darbas, ir po šitokio bendravimo srauto, šiuo atveju
dažniausiai neigiamas emocijas sukeliančio rodos nieko nebesinorėtų. Tikrai
išvargina, ir galiausiai imi permatyti žmones kiaurai, žinai ko laukti, žinai
ką tau pasakys, žinai ko jie nori. Būtent taip imi suprasti kaip sunku ir kaip
svarbu išlikti kitokiu – nesusilieti su minia.

Stengiuosi savo
darbą atlikti kuo produktyviau ir kuotiksliau, kad neliktu vietos emocijoms –
tačiau visi mokosi iš klaidų. Taip nubreždama ribas, turiu save kaustyti, kol
galiausiai emocijos ima viršų, grįžti namo ir pratrūksti. Tada imu galvoti ar
galima save šitaip gniuždyti, tramdyti – ar verta, ir suprantu, kad pasirinkimo
šiuo atveju nėra.
Neslepiu – pasitelkiu moterišką žavesį klausimų
sprendimams, būtent todėl neleidžiu sau atrodyti netvarkingai, nepriklausomai
nuo to, jog tai darbas – tai ne vieta buti susivėlusia, pavargusia – tam aš
turiu namus. Nesuprantu pasakymo, jog mūsų vistiek niekas nepastebi, kaip mes
beatrodytumėm, matyt tokie žmonės patys nesupranta, kad būtent jų dėka su
žmonėmis dirbantis personalas tampa apklabų objektu. Mus pastebi, ir dar kaip –
tad nematau reikalo būti prastesne, nepasitempusia.
Visuomet maniau
ir manysiu, jog moteris turi būti pasitempusi, kvepianti – moteriškumas turi
spinduliuoti, akys turi spindėti. O jei apsileidi, nereikia verkšlenti, kad
mylimas vyras dairosi į kitas, o ir iš aplinkos nesusilauki teigiamo dėmesio,
ar bent minimalios pagarbos.
Galiausiai tokios
tinginės žavias moteris ima vadinti vyrų viliotojomis, koketėmis, ir
nenatūralumo simboliais – barbėmis. Žinoma viskas turi tūrėti saiką, tačau
tikras moteriškas žavumas būtent ir slypi tame savęs ieškojime, nuolatiniame
tobulėjime, noruose būti žavia ir geidžiama.
Spindėkime tam,
kad galėtume pačios savimi didžiuotis, ir kad nepažystamas vyrukas padovanotų
gėlių, kad senas bičiulis pakviestų kavos – kad kažkam taptumet daugiau nei
drauge – daugiau nei pašnekove.



Kokios gražios mintys. Tokios moteriškos. Skaičiau ir bijojau, kad nesibaigtų. Super. Tu-deimantas ;*
AtsakytiPanaikintiMieloji mano ;)))* aciu tau uz palaikyma ;)))** na jau po darbu viska sudejau ;)))*** bijojau kad nepasiseks ;/*** <3
PanaikintiTau visuomet pasiseka ;* <3
Panaikinti