Veidrodis - Atostogos prasideda... ( 5 dalis) (I)

Ankstus rytas, saulė pamažu kyla apšviesdama dar kol kas įmigusį miestą. Besitaškančios balos primena apie nulijusį stiprų, vasarišką lietų, o tu guli lovoje ir šypsaisi. Dabar tu gali tvirtai atsakyti - jūs su vyru išsiskyrę, o ir mintys tavo išsilaisvino nuo dešimtmetį jas valdžiusio ilgesio kalėjimo. Ilgai laukei, kol ištarsi šiuos žodžius, o dabar taip paprastai, gali pasakyti, kad tu visiškai laisva. Išsivirei kavos ir grįžai į lovą. Anksčiau taip niekada nesikeldavai, o dabar pasitinki rytą tada, kai jis iš tiesų aušta. Nesvarbu, kad vakar užsivakarojai viename iš darbo vakarėlių; rytą pasitinki sąžiningai. Gal tave to išmokė jis. Juk jis rytą pasitinka anksti, o naktį palydi vėlai. Dabar jis tavo įkvėpimas, ne kalėjimo kamera, o gaivus oras, atplėšiantis tave nuo žemės.

Pakilus iš lovos, pasivaikščiojai po namus, buvai pakankamai pedantiška. Tavo namai buvo pasakiškai gražūs, tvarkingi. O tada ėmei ir nusprendei, kad savaitgalis mieste pakankamai ankštokas ir laikas būtų aplankyti pajūrį – išsitraukei iš po lovos kelioninį krepšį, įsimetei kelias sukneles, kelis rankšluosčius, pledą: na kaip visada moteriškai - visi tavo pakuojami krepšiai sunkiai segiojasi. Susikrovus turtą, nusprendei paskambinti man. Aš šį savaitgalį kaip tik nedirbau, ilgai negalvojus, susipakavau tuo metu reikalingiausius daiktus ir vos išsimaudžiusi išskubėjau pro duris. Oras kaito su kiekviena valanda vis labiau, o ir tavo nuotaika, rodos, kėlė sumaištį, degalinėse vyrus tiesiog trikdei savo žavumu kai kelis kartus stojome atsipūsti, užkąsti. Jau buvai  pakankamai įdegusi, trumpi šortukai vos dengė tvirtas tavo kojas, o marškinėliai traukte traukė akis.  Neatrodei iššaukiančiai, kūno dalys nelipo į visas puses, tiesiog buvai tvirtai žavinga moteris, kuri sugeba prikaustyti dėmesį.

Visą kelionę šėlai, kūnas alsavo ilgesiu, o mintys norėjo atsigauti. Žinojau, kad rimtoms atostogoms nepasiryši, tad norėjau, kad šis tavo savaitgalis būtų geriausias iš geriausių. Oras, artėjant link jūros, buvo permainingas: tai stiprios liūtys, tai kaitri saulė. Nė trupučio dėl to nesiįjaudinai: važiuoji pailsėti ir koks oras visiškai nesvarbu. Visada  buvai labai įdomus žmogus – jei liūdėdavai tai iš visos širdies, o jei džiaugdavaisi, tai net ir eidama per stiprią liūtį. Degalinėje po stogu gėrei kavą ir šypsojaisi, nors lijo tarsi iš kibiro. Visi džiaugėmės, kad pagaliau tavo gyvenimas iš naujo įgauna prasmę. Nors nenorėjai tuo tikėti, tu rūpėjai nemažam žmonių skaičiui. Pasitaisei ilgus plaukus ir vėl nusišypsojai. Nuo tavęs buvo sunku atplėšti žvilgsnį.  Akimirkomis buvai paskendusi savo mintyse, o po to vėl linksma, nusiteikusi gyventi.  Visi suprato, kad žmonės nesikeičia per dieną ir nepriima tokių svarbių sprendimų, o tu buvai ryžtinga ir stengeisi būti maksimaliai tvirta. Savo pažadų  laikeisi tvirtai. Tada pasigarsinai patinkančią dainą ir pajudėjom toliau.

Kelias tiesus, mintys vingiuotos, pakankamai ankstyvas rytas, o mes jau kelyje. Telefonas dažnokai nedavė ramybės: darbai tavęs nepamiršta net savaitgaliais. Aš gėriau kavą ir grožėjausi apylinkėmis, tu tuo metu  spėjai sutvarkyti nemažai reikalų, daug ką suderinti ir suplanuoti, o tada išjungei telefoną. Šyptelėjai, jog nieko nenutiks nepataisomo per tas kelias dienas. Žiūrėjai į kelią – supratau, kad tau reikia poilsio. Namelis užsakytas, vakaras suplanuotas, liko tik atvažiavus įsikurti ir pasidžiaugti pajūrio saule, smėliu ir horizontu, juk to visada čia važiuoji. 

Atvažiavus kiek nustebau, kad toks nemažas namelis ir tik mums. Šyptelėjai – namelis priklauso kažkada buvusiai meilei – žmogui, be kurio nebegali įsivaizduoti rytojaus, jis dabar tavo šeima – jis tavo dienoraštis. Namelis tikrai labai erdvus, naujos statybos ir labai išmanus, su nemaža sūkurine vonia, didžiuliais langais ir erdve lauko terasa. Ilgai nelaukusi, išsipakavai daiktus, ir, žinoma, užsiėmei patinkančią lovos pusę. Buvai  kaip visada seksualiai pašėlusi. Svetainėje pasigarsinai muziką, persirenginėdama ir nusirenginėdama smagiai pasišokai, buvo smagu ir tau, ir man. Išsitepei savo gražų kūną kremais nuo saulės, čiupai paplūdimio krepšį ir išlėkėme pro duris. Žingsniuojant per šiltą smėlį, šypsojaisi ir jauteisi kaip niekada gerai. Kuo labiau artėjome prie jūros, tuo tu labiau džiaugeisi. Seniai nemačiau tavyje tokio šėlstančio vaiko. Atrodo tas horizonto vaizdas nugynė visas negandas ir liko tik vasara, karštas smėlis, jūra ir tavo laisvos ir pašėlusios mintys.