Dabar jau
pavasaris – taip gera įkvėpti to šilto oro, širdis atsigauna ir tu supranti,
kad gyvenimas be proto nuostabus. Kažkiek laiko nesimatėme, tu buvai
užsivertusi darbais, aš taip pat vietoje nestovėjau. Pastarasis mūsų
susitikimas buvo liūdnokas. Pykai ant viso pasaulio, tau reikėjo laiko viską
apgalvoti. Tada grįžus namo supratau, kad tu labai stipri ir tikrai viskas
pasikeis nuo šios dienos – pasirodo neklydau.
Į susitikimą
atskubėjai kaip visada žavinga ir su plačia šypsena. Kaip visada punktualiai
vėluodama 10
minučių. Negalėjau atitraukti akių, visa spindėjai pasitikėjimu savimi ir tuo
moterišku žavesiu, seksualumas pats už save kalbėjo. Užsakei dvi dideles kavas
išsinešimui su karamele, nieko neklausei ir nieko nesakei, tik užsiminei, kad
pasivažinėsim. Automobilis nustebino savo tvarka, anksčiau to
nesureikšmindavai, o dabar viskas aukščiausios klasės. Buvai ką tik grįžusi po
atostogų, apie tai kuždėjo dar keli likę dovanų maišeliai artimiesiems ir
bičiuliams. Paklausei ar turiu laiko, ir ar nieko baisaus jei grįšim kiek
vėliau nei įprastai. Man viskas tiko, niekur neskubėjau, nieko neplanavau. Visi
darbai buvo nuveikti, laisvas laikas neribojamas niekieno.
Pagarsinai
muziką, pradėjus kalbėtis kažkiek susigraudinai – žinojau, ką išgyveni. Nors pasikeitimai
tikrai džiugino, žinojau, kad visa tai taip greitai nepraeis. Bendrus jūsų
namus jau buvai pradėjusi pardavinėti, jei nuoširdžiai - man buvo gaila, ten
viskas kurta pačios, visa tai iš širdies. O tu nusišypsojai, ir nieko
negailėjai, juk abi supratom, kad tai tik namai. Privažiavom tikrai žavių,
naujos statybos namų rajonėlį: daugiabučiai, su daug stiklo ir labai patogioje
vietoje – taip kaip kažkada norėjai. Nustebino saugumas, ir tai, kad viskas
nauja, paprasta. Pakilom į septintą aukštą, juokavai ir sakei seniai svarsčiusi
apie naujoves. Viskas atrodė tikrai prašmatniai, atrakinai vieno iš butų duris
ir pakvietei užeiti. Čia tavo nauji namai, liko tik dokumentus sutvarkyti.
Butas visiškai naujas, pakankamai erdvus, reikia tik baldų ir nuostabaus
žmogaus, kuris jį puoštų, tarkim tavęs. Vaizdas pro didžiulį balkoną, iš kurio
sakei padarysi terasą, kur galėsim gerti kavą, buvo pasakiškas. Jau nemažai
daiktų buvai atsivežusi: kompiuteris ir kolonėlės atkeliavo pirmiausiai.
Turėjai kelis butelius balto vyno, ant dėžių stovėjo arbatinukas. Sakei vakarus
leidžianti čia ir nutilai žiūrėdama pro langą. Puikiai tave supratau.
Prisėdome tiesiog
ant grindų, atkimšai butelį vyno, įjungei muziką. „Tavo naujieji namai
nuostabūs“ - nejučiom ištariau laikydama taurę vyno.
Apie vyrą
nekalbėjai jau senokai, tiesa, ir su juo jau senokai nesikalbi. Nenorėjau minti
ant nuospaudų, bet žinojau, kad tau reikia išsilieti. Tarp jūsų šioje
situacijoje viskas buvo visai neblogai, jis net nepretenduoja į namą, tau
palieka kelias mašinas ir pinigų. Nors suprantu puikiai, kad tai mažai ką
keičia, tačiau bent čia jis nekartina tau gyvenimo. Tu irgi nusiteikusi viską
užbaigti kuo greičiau. Dabartiniai tavo santykiai buvo be ateities. Jis jau
turi žmoną, nors tu apie visa tai galvoji kiek kitaip. Pasirodo jūs pažįstami
daug seniau, ir viskas ne taip paprasta. Santykiams nesusiklosčius jūs pasukot
abu skirtingais keliais ir štai praėjus dešimčiai metų viskas vėl kartojasi. Tu
jam visada buvai neabejinga, pasirodo jo taip niekada ir napamiršai, nors labai
stengeisi.
O dabar tu jo viršininkė,
per dešimtmetį sugebėjai aukštai palypėti, esi stipri, ir vyras tavo buvo
neeilinis, tad pati supranti, kad ir jam turi jaustis dalinai dėkinga.
Nesitikėjau to iš tavęs, bet ištarei visa tai žiauriai: - Mes tik mylimės, jis
atvažiuoja, leidžiam laiką ir jis išvažiuoja. Aš jį myliu, tik vargu ar tai ką
keičia. – Prieš dešimtmetį jis manęs nesulaikė tarpdury, ir neprašė pasilikti,
pagalvoju kartais, o kaip gi bus dabar. Jis man taip pat neabejingas,
nesugebėjo manęs pamiršti. Didelių vilčių nededu, bijau eilinį kartą likti
viena stovėti širdies laukuose, apsikabinusi savo ilgesį. Juk nežinau, ar
gyvenimo paruošti siurprizai baigėsi ar tik prasidėjo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą