Veidrodis - Dešimtmetį trunkantis ilgesys... ( 3 dalis )

Mūsų suplanuotą popietę, pasikvietei šį kartą pas save. Patogu, kai užtenka pereiti gatvę. Buvai pakankamai liūdnai nusiteikusi, laukei manęs gamindama. Supratau, kad nebežinai apie ką galvoti, bandai nukreipti mintis. Dėl visos kitos situacijos mane raminai, ir bandei įtikinti, kad viskas gerai. Na taip. Skyrybos buvo besibaigiančios, namai beveik įrengti, darbai sekėsi puikiai, vis dažniau vakarus leisdavai draugų kompanijose, nebuvai viena. Daug kas stengėsi, kad nesijaustum vieniša. Viskas, rodos, buvo visai neblogai. 

Tik vėliau prisipažinai, kad vėl kartoji klaidas - tu ir vėl beprotiškai jo pasiilgai. Užėjus į tavo namus tai akivaizdu, kaip per tokį trumpą laiką sugebėjai viską šitaip įrengti. Šyptelėjai ir prisipažinai, kad darbuojiesi naktimis, pavyzdžiui, vakar montavai apšvietimą miegamajame.  Galva buvo kupina idėjų, tad pasvarstei, kodėl jų neįgyvendinus. Į sieną atremta stovėjo pakankamai nemaža drobė su pradėtu piešiniu, nors to daryti nemokėjai. Tai tau teikė neapsakomą džiaugsmą. Šalia drobės pilna pintinė dažų, teptukų, visokiausių skysčių – visko ko tik gali prireikti. Anksčiau niekada nepiešei, jau nekalbu apie tapymą ant drobės. O dabar po truputį prie to dirbi vakarais. Piešinį, jei pavyks, nutapyti dailiai, žadėjai kabinti miegamajame. Namai buvo jau apstatyti, daiktai savo vietose, tik tavo širdis blaškėsi negalėdama nurimti. Jauteisi pamiršta. Išdidumas neleido paskambinti pačiai, tad laukei, kol tavo šviežiai iškeptas princas tam ryšis pats. Suprantu, kad tavo situacija sudėtinga, tačiau nepalaikiau to, kad pati sunkini visas esamas aplinkybes. Pykai ant jo, tuo pačiu ant savęs dėl tokio judviejų elgesio. Ilgėjaisi jo vis labiau šylančiais pavasario vakarais, save bausdama už pasirinkimą, juk jis buvo vedęs. Tuo metu nematei tinkamos išeities, o sulaukusi jo, dalindavaisi su kita varžove. Ji niekada nebuvo už tave geresnė, juokeisi,  kad ji jam puikiai tiko užsimiršimui - nelabai protinga, mažai papildomų klausimų, tiesa vienas ir esminis trūkumas - nuolatinė tuštuma jausmuose, mintyse ir neapsakomas noras giliai įkvėpti. Supratai jį  ir tikriausiai vienintelė sugebėdavai pateisinti jo tokį elgesį. Tik niekuomet negalėjai suvokti, kaip jis tai ištveria. Nors lygiai taip pat kažkada pasielgei tu priimdama racionalų sprendimą, ir pasirinkdama vyrą, kurio taip niekada nuoširdžiai ir nemylėjai. Nors jis tave guodė, kad jo gyvenime viskas visai neblogai, tu suvokei, kad tai viso labo pasaka, kuria jis guodžia save ir tave. Jis paguodos ieškojo guolyje su tavimi, o vėliau tęsdavo savo gyvenimą su ja, kurios niekada nesugebėjo pamilti bent iš dalies kaip tave. Jo tuštuma buvo gyvenimiškai sunki. Tačiau tavoji tuštuma nebuvo tokia slegianti, tu sugebėdavai šypsotis – juk ne veltui tu jam buvai viena iš nedaugelio. Jis į tave visada žiūrėjo kitaip, o tu taip ir neradai gyvenime nieko geresnio už jį. Gerdama baltą vyną žiūrėjai pro langą į apylinkes, tau  iš tiesų buvo labai sunku...

Jis nesijautė laimingesnis už tave, tuo gali neabejoti. Jau seniai suvokei pati, ir kitiems buvo akivaizdu, jog jūs labai panašūs, net praėjus dešimtmečiui, geriat tokią pat kavą ir klausotės vienodos muzikos, į gyvenimą žiūrit kiek skirtingai, bet su tuo pačiu sarkazmu ir tai ne visiems įkandama. Gal todėl tu geriau nei kas kitas žinai, koks visgi sunkus buvo jam tas dešimtmetis. Tokiems žmonėms kaip judu, nebuvo nieko baisesnio už aplinkinių tuštybę. Kritikos nestokodavote niekam, o mąstymas jums buvo svarbus kaip oras. Jis pats save nubaudė tada nesulaikęs tavęs tarpdury, o dabar viskas kiek kitaip. Laikas pakeitė aplinkybes, požiūrį, ir jus abu. Jis pagaliau suaugo, o tu su kiekviena diena tapai vis ciniškesnė kitų atžvilgiu. Rūpinaisi tais, kuriems rūpėjai kažkada pati, ir nesukai galvos dėl tų, kurie taip ir neišdrįso tau į akis pasakyti visko, ką galvoja. Buvai ir visada liksi viena stipriausių mano pažįstamų moterų. Nebijojai nieko. Nelabai tau rūpėjo, kaip jausis tavo varžovė viską sužinojusi. Jauteisi jau nugalėjusi, juk jis su tavimi gulasi iš noro, o su ja, nes jaučiasi skolingas -  man tai nuskambėjo kiek tuštokai, bet supratau, kad jautei nuoskaudą jau pakankamai seniai. Išvirei kavos, šyptelėjai ir susigraudinai. Tu jį visą tą laiką mylėjai vienodai naiviai, taip pat, kaip prieš dešimtmetį. O jis nesuprasdamas tavęs - ilgėjosi. 

O dabar jūs tik mylitės,  juk kažkada nebūtum sutikusi net pagalvoti apie tai. Na, ne apie patį procesą, bet apie tokias aplinkybes, veiksmų eigą ir galimas pasekmes tokio jūsų elgesio pasėkoje. Nė trupučio nesukai sau galvos. Gal praėjo tie metai, kai nesinorėjo nieko užgauti. Laukdavai jo vakarais, o jam atėjus, nežinodavai nuo ko pradėti, pasiilgdavai jo visa širdimi ir kūnu. Buvai nepasotinama jo apkabinimais, ir iš esmės juo sunkiai pasisotindavai.  Kartais tokiais pasakymais mane įbaugindavai – nejau iš tiesų taip viskas pasikeitė. Tobulas vyras: protingas, šmaikštus, tvirtas ir jautrus su drabužiais ir nepakeičiamas, žavingas ir karštas be jų. Niekada nestokojai ryžto, o su juo, rodos, ypač, bent jau dabar – praėjus nemažam laiko tarpui. Be menkiausios kruopelytės kuklumo, pasakojai tai, ką galima išvysti tik po „S“ ženklu. Ir, rodos, jam prilygstančių net ir šioje sferoje nebebuvo. Sunkiai išsirinkdavai sau į kompaniją vyrus, gal todėl, kad nei vienas tau negalėjo atstoti jo. Būtent jo rankų, prisilietimų, žodžių, minčių ir supratimo. Jis visada buvo tai, ko tu laukei, ir tai, su kuo nebežinojai, kaip vertėtų pasielgti. Tuo pačiu metu norėjai būti atsargi, o tuo pačiu nerūpestinga. Nusišypsojai, tarsi velniška šypsena, prasisegei kelias marškinių sagas ir juokais prisiminei kelis šokio žingsnelius, pasileidai savo ilgus juodus plaukus, juk kažkada pasikeitei kardinaliai, kad pakeistum savo gyvenime viską, tik štai, ta spalva tau atnešė sėkmę, kurios nesitikėjai. Gal iš tavęs pasisėmusi įkvėpimo ir aš kažkada nusprendžiau virsti juodaplauke. Ta spalva turi kažką tokio, kažką nepaaiškinamo, kas atveria sėkmės vartus. Buvai moteriškai, šelmiškai žavinga, seksuali, viliokiška. Tavo geriausiai valdomas instrumentas buvo tavo kūnas. Nesistebiu, kodėl jį vedei iš proto – jo pakaitinė žuvytė neturėjo realių galimybių tau prilygti, jei nuoširdžiai - neturėjo jokių galimybių prieš tave. O jam tiesiog temo akys, tirpo  kūnas, o mintys seniai buvo tapusios tavo šešėliu. Tu jam buvai ramybės, supratimo uostas. Tik tavimi jis pasitikėjo ir tik prieš tave galėjo apnuoginti sielą, kūną, tau buvo nesvarbu ką, tobulesnių jau nebematei už jį, o jis žinojo puikiai, kad tai ir liks tik tarp judviejų.  Kalbėdavotės po keliolika valandų, tačiau taip niekas ir nežino apie ką, taip niekam ir nepapasakojai ničnieko. Kažkada liūdnai užsiminei, kad tau gyvenimas ir taip mažai padovanojo akimirkų su juo, kad dar jas iššvaistytum išpasakodama. Šiuo klausimu buvai labai taupi. 

Ir vėl gudriai nusišypsojai, šmaikščiai pasitaisei ilgus plaukus, pagarsinai abiejų labai pamėgtą dainą ir tyliai, tik iš lūpų perskaitomai sukuždėjai – „Čia toli gražu ne pabaiga, kova prasidėjo o ginkluota kol kas tik aš...“ Kiek tave prisimenu, tu visada buvai stipri. Žavinga moteris su stulbinančia gyvenimo istorija. Ėjai per visas gyvenimo kliūtis ir negandas aukštai iškėlusi galvą.

Vyrų dėmesio tau niekada netrūko. Buvai labai draugiška, gal tai juos ir traukdavo. Bet kuriame vakarėlyje rasdavai bendraminčių. Buvai protingai atsargi. Aš taip niekada ir nesugebėjau suprasti, kuo tau taip jis patiko. Ne vienas vyras buvo pasiryžęs nuodėmėms su tavimi, tačiau tau reikėjo tik jo. O dabar, kai, rodos, viskas beveik išsisprendė, iš tiesų dar niekas neaišku. Jūs tiesiog kartu miegat, o jis turi žmoną ir vaiką. Gyvenimas nestovi vietoje, o tu kas kartą galvoji, ar elgiesi teisingai. Geri kavą rytais terasoje ir jo ilgiesi, kartais galvoji, ar esant kitokioms aplinkybėms - prieš dešimtmetį viskas būtų buvę kitaip?... Tada gerdama kavą užsirūkai ir supranti, kad jis - tai tavo sielos draugas, žmogus, kuris panašus į tave tiek, kiek gali atkartoti tik atspindys... Tarsi jis tavo veidrodis...