Mano stotelė...

Gyvenimas – kartu toks trapus ir tvirtas, toks paprastas ir painus, liūdinantis ir džiuginantis, tačiau nepaliekantis abejingų. Gyvenimas mums suteikia šimtus ar gal net tūkstančius įvairių galimybių, verčia pasimokyti ir į viską pažvelgti kitaip, išmoko mylėti, nekęsti, liūdėti ir tarsi mažą vaiką džiaugtis.

Sunkiausia šiame visur skubančiame pasaulyje sutikti panašų į save, sunku nes mes visi nešiojame kaukes. Daug kas sako, jog priešingybės traukia, tačiau tokio šalia ęsančio žmogaus niekada nesuprasi iš pusės žodžio, negalėsi pabaigti jo minties, ir niekada negalėsi pasakyti kaip jauties, nes jis tavęs tiesiog nesupras. Skirtumai traukia, tačiau būtent panašumas suvienyja. 

Būtent per skubėjimą šiame gyvenime pridarome šitiek klaidų, pamirštame tuos kurių žadėjome nepamiršti, esame su tais kurie būti šalia nenusipelno, o tuos kuriuos mylime ištiesų laikome atokiau, tarsi bijodami jog kažkas nepavyks.

Gyvenimas už tokias klaidas dažnai su mumis ima ir pasielgia žiauriai. Vieną dieną nubudęs supranti, jog pramigai savo stotele, ir reikės ilgokai laukti kol tavo traukinukas apsuks ratą – tik neaišku ar toje stotelėje dar kas nors lauks.

Būtent dėl to, nuoširdžiai džiaugiuosi už žmones suradusisu vienas kitą nepriklausomai kiek mūsų iš viso yra. Ankstyvais rytasi gerdama kavą balkone stebiu miegantį savo širdies džiaugsmą ir tikiuosi jog, jis ir yra tas kurio stotelėje turėjau išlipti.

Žinau jog padariau šimtus o gal ir tūkstančiau klaidų, tačiau gyvenimas neateina su instrukcija, visko turi išmokti ir patirti pats. Negalėsi džiaugtis jei nežinosi kas yra skausmas, negalėsi mylėti, jei nežinosi kaip tai nuostabu. Tu mane išmokei gyventi, mylėti, išmokei šypsotis lyjant, ilgėtis nežinants, džiaugtis suradus, ir visa širdimi tikėti nors ir praradus – gaila nežinau ar bent ko nors išmokiau tave aš...