Gyvenimas iš didžiosios G...

 Šiandien taip gražiai nulijo, daug kas ėjo keikdami orą, o aš tik skaičiavau jų prekes o mintimis buvau ten – buvau su kiekvienu krentančiu lietaus lašu. Nenusakomas jausmas, tokia palaima užliejo širdį, gaivus oras pravėdino galvą, ir galiausiai tapo dar labiau nei akivaizdu, man čia nevieta. Tuo pat metu buvau dvejose vietose, fiziškai dirbau, tačiau emociškai skendau prisiminimuose, mintyse, pasvarstymuose galvojau apie viską kas kažkada sukėlė, ir kas dabar sukelia bent kruopelę džiaugsmo.

Gyvenimas dažnai su mumis elgiasi nesąžiningai, suteikdamas didesnius gabumus, atima kasdienį paprastumą – priverčia dėl savo norų kautis jo paties kuriamame mūšio lauke. Dažnai pasvarstau jog taip nesąžininga. Žvelgiu į tuos kurie tikrai vakarais negalvoja, ar viską savo gyvenime daro tinkamai, neieško gyvenimo prasmės, tiesiog gyvena iš gyvenimo nieko neimdami – tačiau iškarto imu galvoti ar yra kuo imti. Kai žmogus nekuria savo vidinio pasaulio, nepuoselėja savęs, ar jis gali priimti gyvenimo sunkumus, ar jis gali iškentęs kažką pasakyti, jog tai jį dvasiškai sustiprino, ar toks žmogus gali mylėti?... Vargu..

Tai mano vienos subjektyvi nuomonė, kurios tikrai niekam nebruku, tačiau tokios išvados priėjau juk ne veltui. Mano darbas tiesiogiai susijęs su žmonėmis, jei tiksliau su šimtais per dieną. Galiausiai žinai ko tavęs klaus, žinai ko iš kiekvieno tikėtis, tampi jų veidrodžiu. Tačiau tai labai išsekina. Vakarais eidamas namo nieko nebenori, skaičiuoji žvaigždes ir ilgiesi to laiko kai priklausei tik sau.

Kiekvienas iš mūsų gyvenime prieiname kryžkelę, kai tenka rimtai kažką keisti, apsispresti taip, kad nebetektų būti kažkieno tuštybės atspindžiu, kad pagaliau stovėdamas prieš veidrodį vėliai išvystum save. Juk darbas tai tik įrankis, užsidirbti pinigams, tačiau šioje vietoje noriu pacituoti vieną žmogų, niekada nepavargsiu to daryti – nes anot jo gali buti labai turtingas ir vistiek jausies vargšas, gali mylėti ir nebūsi mylimas, gali stengtis gyventi, tačiau jei vakarais atsigulęs jautiesi visiškas vargšas, vadinasi negyveni – tiesiog egzistuoji. 

Pasikartosiu, jog gyvenimas per trumpas, kad egzistuotum, ir jį gyvendamas turi padaryti viską, kad GYVENTUM kiekviena minute, kiekviena sekunde, gyventum iš didžiosios G...