Mylėti trupinius...

Lengva mane nuspėti pastaruoju metu ar ne? Dabar tikrai vėlyvas vakaras. Kaip visada gryžau niekur neskubėdama, eidama daug galvojau, tiek apie praėjusią dieną, tiek apie ateisiančią. Gardžiai kvapnų liepų žydėjimą nustelbė cigaretės dūmai. Kaip kažkada einant vis labiau rudenėjančiais laukais jaučiausi nelaiminga, dabar tik nusišypsau. Matyt kaikurie žmonės ateidami į mūsų gyvenimus palieka kažką neatitaisomo. Vieni kažką gero, kiti blogo, tačiau kažkas įstringa iki širdies gilumų.

Kai gyveni ir manai jog visa duonos kriaukšlė – begalo mažai, gyvenimas ima ir papilla tau trupinių. Kad tu tik žinotum kaip mane džiugino tie trupiniai. Tada eidama per šiltą rudeninį lietų šypsaisi ir supranti, jog tam, kad pasijaustum laiminga ir užtenka mažmuožio,smulkmenos, menkiausių trupinių – jei tik tie trupiniai patys mylimiausi.

O dabar viskas kitaip. Nugybveni dvidešimt nuostabių gyvenimo metų, per kuriuos tiek daug visko įvyko. Mokyklinis žygis, futbolo vakarai, ilgi pasivaikščiojimai, pirmi jausmai, koncertai, diskotekos, viktorinos, konkursai. Susimąstai, jog pridarei taip daug klaidų, tačiau nei vienos jų nesigaili o tik ilgiesi. Taip gera gyventi, kai gyvenimas toks spalvotas, kai jau tiek visko spėjai nuveikti.

Šimtai nuotraukų primena pačias nuostabiausias ir kvailiusias akimirkas – kaip slepdavomės kažką iškrėtę, kai viskas buvo daug paprasčiau.Susižavėjimas rodos turėjo trukti amžinai, vaikiškas naivumas neblėsti, pirma meilė atrodė amžina – tačiau po kažkurio laiko suranti, ka reškia mylėti trupinius, kokią duoklę turi atiduoti už savo pasirinktą kelią, kiek visame gyvenime vaidybos ir netikrumo.Tada atsisuki ir imi vertinti tuos su kuriais lupai mandarinus, kepei blynus, gėrei patį pigiausią limonadą, ir nežinia iš ko visa širdimi juokeisi. Nes tik tokie žmonės gali tave suprasti.

Nugyvenęs tuos dvidešimt gyvenimo metų pagaliau supranti, jog neesi niekam skolingas, nieko neprivalai, dabar tai tavo pasirinkimas, tavo laikas. Tačiau visgi nevisada tavo norai sutampa su galimybėmis ir dabar jau nebe materealūs. Tiesiog supranti, jog net jei labia ilgiesi ir nori tiesiog apkabinti žmogų nevisada tai įmanoma.

Kažkiek palengvėja, ir suvoki, jog turi pradėti kitą etapą, negali sustoti. Tačiau visiems reikia pauzės – tikiuosi po jos galima bus pradėti naujus dvidešimts pačių nuostabiausių ir gražiausių gyvenimo metų.