Visko pradžia...

Kai gyveni ir jauti, kad tau tarsi kažko trūksta, po kažkurio laiko pradedi save graužti. Imiesi kardinalių gyvenimo permainų, tačiau nevisada tos permainos tavo gyvenimą paverčia geresniu. O būtent tada imi ir supranti, kad judėti į priekį reikia nepriklausomai kur tuo metu esi – bėgti nuo problemų, tai ne išeitis.

Tada suvoki, kad dabar viską darytum kitaip – tačiau viskas ne taip paprasta. Dabar turi kovoti už save, bet tarsi kažkas tave tempia žemyn. Jautiesi palaužtas ir tik kažkokia maža dalelė tavęs žino, kad kažkaip tu išsikapstysi ir pagaliau pradėsi vertinti tai ką turėjai. Jau kartą esu per tai perėjusi, kvailai atrodo, kai žmogus nepasimoko iš savo klaidų, bet tada tai man buvo savotiškas stumtelėjimas tikslo link. Kai nežinia dėl ko imi bėgti nuo savo problemų, o pabėgęs jautiesi dar blogiau – atsisuki ir grįžti, taip tapdamas dar tvirtesniu, tokiu kokiu rodos būti jau nebegalėjai.

Ypač prieš Kalėdas sustiprėja ilgesys,draugystė, prisirišimas, kartais net – neapykanta. Gal dėl to, kad Kalėdos stebuklų metas – jos parodo žmogui kaip gi viskas yra ištikrūjų.

Ir mano atveju viskas labai panašiai – imi vertinti ko netekai, ir galiausiai supranti, kad turėjai daugiau nei daug, ir viskas prieš Kalėdas. Gyvenimas kupinas siurprizų, tad nutinka ir taip, jog suvoki paprastą dalyką – šeima tai nevisada tikri giminaičiai – šeima, tai tie kam tu visada rupi, tiesiog taip, be jokios priežasties.

Nežinau kodėl, bet per Kalėdas jaučiu vienatvę. O per šias, kaip ir prieš penkerius metus – kurybinė vienatvė, ilgesys, vyno taurė žvaigždėtais vakarais ir suvokimas, kad kažką praleidžiu.

O galiausiai gryžtu, ten kur viskas ir prasidėjo, ir toliau ieškau tavo lange šviesos, tik šį kartą kiek kitaip – nes tu mane supranti geriau nei aš save...