Veidrodis - Ilgesį merkiantis lietus... ( 5 dalis ) (III)

Kalbėjomės kaip visada atvirai ir be jokių užuolankų. Nusimečiau tuos nereikalingus drabužius ir prisėdau į sūkurinę vonią. Kalbėjomės ir toliau. Nuoširdžiai prisipažinai, kad kartais imi ir dėl visko sudvejoji. Nežinai ar skyrybos buvo teisingas žingsnis – ir ar būtinai žmogų, kurio jausmus puoselėjai šitiek metų, buvo verta paversti lovos partneriu, o galiausiai praeitimi. Dabar nauja simpatija, nežadanti nieko rimto – ir tavo liūdesys bei pasimetimas akyse. Tu neslepi, kad buvo visko – jautiesi atsiskaičiusi gyvenime su visais, tačiau, ar tapai nuo to laimingesnė, pasakyti negali. Tada paneri ir staiga išneri iš vandens, tu stipri moteris – nusišypsai ir nežinau, ką labiau guosdama, save ar mane, ištari, kad viskas bus gerai. Tad išlipus, apsigaubi didžiuliu rankšluosčiu ir pasiūlai dar panaktinėti prie televizoriaus arba terasoje. Pasitarusios nusprendžiame, kad puikiai tiks terasa, karamelinių ledų dėžutė ir du puodeliai karamelinės kavos šiam vakarui kaip tik. Dienomis buvai velniškai seksuali moteris, o dabar virtai į mielą mergaitę, su šilta pižama ir minkštomis šlepetėmis. Įsisukai į šiltą pledą, pritemdei apšvietimą ir atsisėdai ant grindų. Lauke vasariškai lijo – tarsi tavo širdyje lyja ir vėl nusišypsojai pro lūpų kampučius. Gurkšnojai karštą kavą ir džiaugeisi vasaros naktimi. Tave palaikė labai daug žmonių, gal tai ir neleido palūžti. Tu stengeisi, tačiau viskas buvo pakankamai šviežia. Jausmai kai kuriomis akimirkomis kunkuliavo ir trukdė kvėpuoti. O tada įkvėpdavai ir neleisdavai sau palūžti, norėjai išlikti stipri iki pat pabaigos.

Susisukai ant žemės į minkštą kamuoliuką ir atrodė, kad nieko mielesnio būti nebegali. Dar kažkiek pasikalbėjome ir pasukom link miegamojo. Planai rytojui jau buvo sudėlioti nemenki, o poilsio jau reikėjo senokai. Atsigulėm, ir labai greitai užmigome – nuovargis buvo padaręs savo. O už lango kuždėjo lietus ir pasiklydusios mintys…

Nubudau anksti nuo verdamos kavos kvapo. Tu tuo metu jau mankštinaisi kieme. Dažnai nesuprantu, kaip tu gali pamiegojusi kelias valandas atsikelti anksti, tada mankštintis ir jaustis pailsėjusi ir žvali. Atrodei žavingai, lengvi medvilniniai marškinėliai plevėsavo ore, o tu mankštinaisi aktyviai, buvai visa šlapia. Pastebėjusi, kad aš nubudau, greitai pabaigei treniruotę, ir nuskubėjai išsimaudyti. Jau po kelių minučių straksėjai įsisukusi į minkštą rankšluostį. Dar kartelį sukėlei šypseną ir pamaniau, kokia tu nuostabi. Pusryčiai buvo tiesiog nuostabūs. Po jų, kol aš maudžiausi, tu vaipeisi prieš veidrodį. Body stiliaus apatinukai buvo tavo mėgstamiausi, ilgai nelaukusi susiradai patinkančią suknelę, apsivilkusi, persijuosei ją lengvu kaspinėliu, pasičiupai akinius nuo saulės ir šalį. Paskubinai mane, nes noras žengti pajūrio smėliu buvo stipresnis už viską.

Žengdama pajūriu, paskendai savo mintyse. Dangus buvo kažkiek apsiniaukęs, o tavo mintys pasiklydusios pajūrio smėlynuose. Sunku buvo prieš mane apsimetinėti, gal dėl to, kad kasdien apgauti mane darėsi vis sudėtingiau. Mačiau aiškiai, kad dabartiniai gyvenimo posūkiai tau teikia daug džiaugsmo, tačiau žinojau, kiek praeitis kelia ilgesį. Tuo pat metu šypsojaisi man, užsiminusi apie naujausias pažintis, o po akimirkos liūdėjai, prisiminus dešimtmetį saugotą istoriją. Buvai tikras žmogus. Netoliese, pasirodžius artėjančios audros debesims ir po truputi lynojant, prisipažinai – tu jo atsisakei, tačiau vis dar ilgiesi. Žinojau, kad jautiesi sumišusi. Tau kuo skubiau reikėjo prasiblaškyti. Na ir žinoma prie šio gero darbo prisidėjo lietus ir bandymas nuo jo pabėgti. Grįžusios į namelį buvome šlapios. 

Greitai atsukai vonios čiaupą, prisipylei vonią su kalnu putų, nusimetei šlapią suknelę. Tavo dailų kūną puošė kelios tatuiruotės – kelios istorijos iš tavo gyvenimo buvo papasakotos ant tavo kūno, tada panirai į putų glėbį. Tuoj pat pasikvietei mane ir pradėjome planuoti artėjantį vakarą. Už lango pliaupė tarsi iš kibiro – vasariška liūtis, palydėta bauginančio griaustinio. Prisiglaudei prie mano peties ir toliau žiūrėjai pro langą. Terasą merkė lietus, o tu tiesiog atsidusai. Telefone surinkusi jo vardą ilgai dvejojai, galiausiai padėjai telefoną į šalį – bandei šypsotis. Mačiau tą akių spindesį, kažkiek sudvejojai ir nedrąsiai sukuždėjai, kad jei nesiseka šitaip su vyrais gal reiktų pasidaryti išvadas. Prisislinkai arčiau ir savo kvėpavimu prisilietei prie mano skruosto. Kažkiek prisimerkei, jaučiau kaip kvėpuoji man į kaklą ir tai buvo žavinga, nes tu tarsi ir buvai pats seksualumas. Tada apsikabinai mane ir pravirkai. Tu, tarsi besiblaškantis vaikas, negalėjai rasti savo vietos pasaulyje. Kažkodėl nesuglumau dėl tokio tavo elgesio. Nuskambės gal kiek įdomiai, bet man tavo drąsa padarė įspūdį – žinojau, kad esi kieta tačiau, kad būtent tiek, net neįsivaizdavau. Visada buvai drąsi – tai tavyje ir žavėjo kitus...