Daugiau nei pašnekovė...

Kažkodėl jau nebesistebiu, kad dabar naktis. Nežinau kodėl, ar todėl, kad vėlai baigiu darbą ar dėl to, kad butent po jo užplūsta begalės minčių - bet rašau tokiu metu. Visi miega, tik štai mano mintys kaip visada klaidžioja. Kasdiena bendrauju su šimtais žmonių, toks mano darbas, ir po šitokio bendravimo srauto, šiuo atveju dažniausiai neigiamas emocijas sukeliančio rodos nieko nebesinorėtų. Tikrai išvargina, ir galiausiai imi permatyti žmones kiaurai, žinai ko laukti, žinai ką tau pasakys, žinai ko jie nori. Būtent taip imi suprasti kaip sunku ir kaip svarbu išlikti kitokiu – nesusilieti su minia.

Stengiuosi savo darbą atlikti kuo produktyviau ir kuotiksliau, kad neliktu vietos emocijoms – tačiau visi mokosi iš klaidų. Taip nubreždama ribas, turiu save kaustyti, kol galiausiai emocijos ima viršų, grįžti namo ir pratrūksti. Tada imu galvoti ar galima save šitaip gniuždyti, tramdyti – ar verta, ir suprantu, kad pasirinkimo šiuo atveju nėra.

Neslepiu –  pasitelkiu moterišką žavesį klausimų sprendimams, būtent todėl neleidžiu sau atrodyti netvarkingai, nepriklausomai nuo to, jog tai darbas – tai ne vieta buti susivėlusia, pavargusia – tam aš turiu namus. Nesuprantu pasakymo, jog mūsų vistiek niekas nepastebi, kaip mes beatrodytumėm, matyt tokie žmonės patys nesupranta, kad būtent jų dėka su žmonėmis dirbantis personalas tampa apklabų objektu. Mus pastebi, ir dar kaip – tad nematau reikalo būti prastesne, nepasitempusia.

Visuomet maniau ir manysiu, jog moteris turi būti pasitempusi, kvepianti – moteriškumas turi spinduliuoti, akys turi spindėti. O jei apsileidi, nereikia verkšlenti, kad mylimas vyras dairosi į kitas, o ir iš aplinkos nesusilauki teigiamo dėmesio, ar bent minimalios pagarbos.

Galiausiai tokios tinginės žavias moteris ima vadinti vyrų viliotojomis, koketėmis, ir nenatūralumo simboliais – barbėmis. Žinoma viskas turi tūrėti saiką, tačau tikras moteriškas žavumas būtent ir slypi tame savęs ieškojime, nuolatiniame tobulėjime, noruose būti žavia ir geidžiama.

Spindėkime tam, kad galėtume pačios savimi didžiuotis, ir kad nepažystamas vyrukas padovanotų gėlių, kad senas bičiulis pakviestų kavos – kad kažkam taptumet daugiau nei drauge – daugiau nei pašnekove.