Veidrodis - ilga istorija ( 1 dalis)

Dabar tu sėdi priešais mane, ir tarsi tai aš prieš veidrodį. Jausmai, pasimetimas, savęs ieškojimas – viskas taip artima. Noras patarti stipresnis nei visada, nes tarsi aš jau tai išgyvenau. Prie kavos puodelio tu lieji širdį, o aš stingu žodžių, geriu kavą, žiūriu į tave ir stebiuosi atvirumu. Suprantu jog tu stipri, ir ne man tave mokyti – tu vyresnė, daugiau patyrusi, tačiau kaip ir visos moterys vaikiškai naivi tada kai skauda širdį. O viskas prasidėjo nuo tavo skambučio ketvirtą valandą ryto: „Gal rastum valandėlę, noriu pasikalbėti?... Gal ankstoka, bet supratau, kad reikalas skubus, be priežasties nebūtum skambinusi.

Pirmi tavo žodžiai : - „Mano vyras dulkina savo draugo žmoną...“ – pribloškė. Nustebinai, pasimečiau ir nustebau iš kur tai ištraukei, tačiau akys kupinos ašarų įtikino, jog gerai žinai, ir jau nebesvarbu iš kur. Buvai stulbinančiai atvira, tarsi nuoga. Išviriau kavos, o tu nesiliovei stebinti: - „Aš negeresnė, užmezgiau tarnybini romaną, nežinau kuo tai baigsis – jis vedęs..“ – šokiravo galutinai. 

Nutylėjau, kad lygiai taip pat kažkam griauni gyvenimą, kaip griauną tau, tik tas žmogus dėl nieko nekaltas. Liejai ašaras, supratau, kad ne pats tinkamiausias metas. Suvokiau, kad tau sunku, žiūrejai į mane, jauteisi pasimetus, norėjai, kad pateisinčiau tavo poelgį. Nesiruošiau tavęs smerkti, supratau tave geriau, nei bet kas kitas tokioje situacijoje.

Po pirmo kavos puodelio jaukiai apšviestoje saulės spindulių terasoje, nusišypsojai. „Aš nebemyliu savo vyro, jis mane ne kartą mušė, dabar dar su ta kale laisvalaikį leidžia, jau pradėjau skirybų procesą, atimsiu iš jo viską, kaip jis atėmė iš manės džiaugsmą...“ – nuskambėjo žiaurokai – susimąsčiau, ar visada skiriantis atsiranda neapykanta. Ir ką žmogus turėjo tau padaryti, kad taip pasakytum – tu buvai kitokia, nuostabi, o dabar tavęs neatpažinau. Namai buvo tušti, šyptelėjai, sakei vyras vakar išvažiavo pas ją. O tada pridūrei - „Aš myliu savo meilužį – žinau, kad jį būtent taip pavadinsi. Pagaliau pasijaučiau tikra moterimi, jis manimi rupinasi, jis manęs geidžia, aš jam žmogus, o ne papuošalas. Žinau, jog tu nepalaikai tokių santykių, bet aš nenoriu nieko rimto kolkas – skaudu, kad viskas būtent taip susiklostė...“  

Jau senokai pastebėjau tavo dažną liūdesį. Anksčiau tokia niekada nebuvai, jei liudėjai nuoširdžiai apie tai prisipažindavai, o dabar tarsi jauteisi kalta dėl savo savijautos. Vyrų dėmesio tau niekada netrūko, vyro tai nedžiugino. Kažkada buvai užsiminusi apie jo išeltą pavydo sceną. Viešai, jūs buvot tobula pora, rodos be trūkūmų. O namuose viskas buvo visai kitaip. Kažkodėl man visada buvai pavizdys, jauna, stipri, savarankiška, nepriklausoma ir žavinga moteris. Neieškojai niekada naudos, tiesa, leisdavai sau pramogauti su ją taip siūlančiais, žaisdavai jausmais  – nors man to daryti neleisdavai, visada motyvuodama tuo, kad geriau likti visiškai nepriklausoma. 

Visada buvai žavinga – turėjai nuostabų mados pojutį visame kame, tavo namai buvo neprilygstami, ir juose viskas tavo pačios darbas, įdėjos. Mokėjai save pateikti kitaip, taip kaip tavo vyrui netiko, už tai jis tave tiek laiko kaltino. O tu buvai toliau žavinga, ir mylėjai ne jį. Šį kartą tavo atvirumas prikaustė, supratau, kad apnuoginai sielą – pasirodo taip niekada jo ir nemylėjai, jis tau buvo labai brangus, stengeisi jo gyvenimą paversti nuostabiu, mylėjai jį savaip, bet ne taip..

Tada nusišypsojai, ir dar kartą pasakei, kad ji mylėjai kiek kitaip, ne taip kaip esi kažkada mylėjusi vyrą. Tą patį vyrą kuris dabar vedęs, dirba tavo vadovaujamoja įmonėje, tą patį su kuriuo leidi laiką... Nes mylėti taip galima tik kartą, nes nesugebėjai jo pamiršti net praėjus dešimtmečiui. Nepamiršai jo nei vienai dienai, nors labai dėl to stengeisi, gal dėl to, kad tik jis tave suprasdavo be žodžių o persmelkiančioje tyloje, ir kažką tyliai kuždant lietui. Juk žmonės girdi širdimi...