Galiausiai nutrūkusi tyla - arba kaip pakilti iš absoliučių pelenų...

Visada sunku pakilti iš pelenų, sunku buvo net Feniksui, man atrodė iš dalies neįveikiama, tačiau visgi viską įveikiau, buvo lengva? Nebuvo, tokiomis akimirkomis baugu palūžti dar labiau ir užkliūti už savo pačios naujai kuriamų standartų, kai kuriomis akimirkomis rodėsi, jog viskas per sunku, bet pasirodo aš stipri, nors viskas atrodo nelengva ir dabar. Pastaruoju metu ir nebuvo lengva, viskas keitėsi taip greitai, kad vos spėjau bėgti paskui savo pačios gyvenimo traukinį. Kartą suklupau ir maniau viskas prarasta, tačiau ištiesta ranka padėjo įšokti atgal, tad viskas nuo dabar įgauna tik kitą pagreitį, kitą prasmę ir pildosi spalvomis. Buvau įsitikinusi, kad spalvotas rašalas baigiasi tik spausdintuvams, kol galiausiai taip nutiko ne spausdintuvui, bet man ir mano pasaulis tapo vienodai pilkas. Mokiausi gyvenime patylėti, galiausiai nutilau tiek, jog teko mokytis iš naujo prabilti, iš naujo išmokti šypsotis ir žvelgti į viską kitaip, tiksliau taip kaip buvo visuomet įprasta ir kažkuriuo gyvenimo etapu tapo pamiršta.

Nuoširdžiai jaučiuosi dėkinga gyvenimui už visas suteiktas pamokas, nes šį kartą išlaikiau egzaminą, pabaigiau dar vieną semestrą, ir mokausi toliau, nes egzaminų sesija tik prasidėjo. Jaučiuosi dėkinga, nes sutikau tiek daug gerų žmonių, kurie tiki, jog aš galiu daug daugiau, jog aš viską įveiksiu. Na ir taip, jie teisūs, vedama tokio tikėjimo ir entuziazmo galiu – VISKĄ, ir tai reiškia man VISKĄ.

Dar prieš mėnesį sunkiai atrasdavau sau vietą, tarsi buvau pritrūkusi ramybės - o dabar kvėpuoju pilna krūtine, šypsausi nepaliaujamai ir tikiu savimi nenuginčijamai. Radau ramybe namuose ir savyje, pilnatvę tyloje ir meilę gyvenimui darbe. Atradau viską paprastai, ko tikrai nesitikėjau, pasirodo ne laikas o darbas gydo visas sielos žaizdas. Sukūriau savo pačios metodą padedanti negalvoti apie esamus ir buvusius išgyvenimus, pati jį ir išbandžiau, nesiūlau jo niekam, jis reikalauja daug ištvermės, bet bent jau veikia šimtu procentu. Koks jis? O gi viskas dar paprasčiau nei gali pasirodyti, tiesiog reikia visą laiką dirbti, išbraukti save iš gyvenimo, kol galiausiai pačiam kyla noras pradėti gyventi, kai viskas nutyla mintyse ir žinai – dabar puikus laikas užversti seną rankraštį, išsitraukti iš stalčiaus naują ir grąžę užrašinę ir pradėti rašyti naują romaną, pradėti kitaip, išmokti tiek nebebraukyti, ir stengtis nesutepti puslapių, nes svarbus ne tik viršelis.  

Nesiruošiu apie tai tylėti, aš ne viena pasaulyje išsiskyrusi, išgyvenusi nuotaikų audras, depresijos požymius, sielos skausmą, vienatvę ir begalinę tuštumą, kupiną skaudaus kartėlio. Po viso šito galiu tvirtai pasakyti – visa tai įveikiama, tik nereikia pasiduoti. Šypsena gali išgelbėti visą pasaulį, na o manoji šypsena per ašaras išgelbėjo mane nuo visko kas rodėsi neįveikiama. Sielos skausmo vedama įrodžiau sau, kad galiu daug daugiau gyvenime, įrodžiau sau, kad jei kažko siekiu – gyvenimas man tai leidžia daryti, įrodžiau sau, kad aš nesustabdoma, ir tai, kad tuo netikėjau buvo kvailiausias mano sprendimas. Na o kvailų sprendimų mano gyvenime buvo ir tikrai ne vienas. Vienas jų, prarasti tikėjimą savimi, pamiršti meilę sau, sustoti, kvailai stovėti ir tikėti, kad manimi kažkas tikės, mylės ir padės siekti tikslų – taip nutinka tik pasakose ir telenovelėse, na o pasakas man sekdavo mama vaikystėje tad laikas suaugti, telenovelių niekada nuoširdžiai nemėgau, ne esu muilo gerbėja rodomo televizijos ekranuose.

Per pastaruosius keletą metų keičiausi visomis prasmėmis, keičiau išvaizdą, mąstymą, keičiau save iš pagrindų, šventai tikėjau, kad visos nesėkmių priežastys slypi manyje kol galiausiai  pasikeičiau rodos negrįžtamai, praradau save, savo ciniškumą ir gebėjimą šypsotis, gyvenimas tapo pilkas ir visiškai beprasmis. Iš lovos pakildavau likus kelioms valandoms iki darbo pradžios, skęsdavau ašarų ir dušo jūroje, nusipiešdavau veidą ir tarsi niekur nieko išgyvendavau dieną, galiausiai vakarais skęsdavau tuštumoje ir taip kartodavau sukurtą scenarijų diena iš dienos. Iki lemtingo vakaro, kai mano gyvenime pasikeitė viskas, pirmiau apsivertus viskam šimtu aštuoniasdešimt laipsnių na o po to dar devyniasdešimt. Per keturis valandas susiradau namus ir persikrausčiau, toliau skendau depresijos lavinose, tuštumoje, savęs kaltinimuose ir baimėje, kaip viskas klostysis toliau kai aš viena,  kol galiausiai žaizdos užgijo, pieštą veidą pakeitė neblėstanti šypsena, ir geriausia drauge tapo moteris priglaudusi mane po savo stogu pačiu man beviltiškiausiu metu.

Galiausiai išmokau be galo vertinti vienatvę ir laiką kurį galiu skirti sau. Galiausiai supratau, ka jei nėra gero pakeleivio, autostopu važiuojančių tikrai nerankiosiu, ne dėl to, kad būtų sunku palaikyti kompaniją, bet dėl to, kad aš ne labdaros organizacija, neturiu fiziškai tam tiek laiko ir negaliu padėti visiems būti laimingais, aš ne - Tekila. Neturiu laiko gvildenti vyriškų nuoskaudų sąrašų, dauguma jų tiesiog gerokai nevyriški. Supratau, jog jei mano gyvenime atsiras vietos vyrui, jis bus vienetinis rankraštis, na arba gera knyga, bet tikrai ne nuvalkiotas dienraštis, pavargau rinktis iš to kas paprastai pasiekiama, pigu ir domina visus, gal aš tiesiog iš to išaugau.

Pastaruoju metu absoliučiai viskas pasikeitė mano gyvenime, išmokau skirti laiko skaitymui, ilgiems pasivaikščiojimams kalnuose ir kvailiems pasilinksminimams, kurie baigiasi vėlokai ir juokingai, tačiau be proto linksmai  – buvau pamiršusi kas tai. O dabar nebegaliu liautis džiūgauti, kad visa tai mano gyvenime – ir vėl.

Išmokau bene didžiausią pamoką – vienatvė, laikas sau, tyla ir galimybė rinktis iš tūkstančio yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas, tad dabar tiesiog džiaugiuosi paprastais dalykais, nebeieškau pilnatvės santykiuose – tai ne man (bent jau kol kas). Gal dėl to, kad niekada iš tiesų nebuvau viena...

Viskas keisdavosi kiek per greitai, santykiai gindavo santykius, po pabaigos vėl graži pradžia. Tik dabar supratau, kad tikrieji gyvenimo pokyčiai prasideda tik tada kai mes prarandame savo komforto zoną, kai viskas visiškai kitaip, viskas nauja, nepažinta ir tik tada gyvenimas ima ir atveria tūkstančius naujų galimybių.

Galiausiai tik dabar susiėmusi už galvos grįžau į savo nuosavą gyvenimą ir į mano pasaulėžiūrai priimtiną būseną, tik dabar pagaliau supratau -  gyvenimas man paruošė spalvotą juostą, juoda ir balta greičiausiai net ir jam pačiam pabodo. Greičiausiai pabodo stebėti, kaip net sunkiausiomis akimirkomis, ir net visiškai sugniuždyta aš vis tiek pakylu ir einu toliau, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Prisipažinsiu, prabilti norėjau seniai, tačiau suvokusi, kad tam reikia ruoštis nusprendžiau pirma sukaupti mintis. Socialinis gyvenimas ir gražios nuotraukos yra tik viena monetos pusė, kas slypi kitoje žinome tik kiekvienas iš mūsų. Noriu savo pavyzdžiu tiesiog palaikyti ir padrąsinti nebijoti permainų, gyvenimas per trumpas jaustis nelaimingais.

Aš asmeniškai noriu per savo gyvenimą parašyti nuostabų romaną kuris taptų įkvėpimu aplinkiniams, mano vaikams ir anūkams. Pastebėjau, kad užvėrusi senąjį ir atvertusi švarią užrašinę, nebeskubu kažko užsirašyti, o jei nuoširdžiai – dar neužsirašiau visiškai nieko, išmokau nebeskubėti, ir tai svarbiausia, nes nereikia skubinti gyvenimo, reikia tiesiog mėgautis šia akimirka, tai aš ir darau, tik dabar su aukštai iškelta galva ir tikėjimu jog mano princas joja ne žirgu o atskuba pasikinkęs labai lėtą ir pasiklydusį vėžlį. Na, bet dabar aš kantri, galiu ir palaukti, juk gerų dalykų laukti verta, o kol kas mano laikas spindėti.

With Love By JayZily 

Pamirštas teatras ar gražios kapinės...

Nubudau šiandien pakankamai anksti, gal kiek ne ta koja išlipau iš lovos, bet viską pataisė karšta kava, kurią su visa meile išvirė vyras ir saulėtas rytas už lango. Su puodeliu rankose prisėdau paskaityti kažko,kas bent kažkiek išsklaidytu kartais apsiniaukusias mintis, Jis tuo tarpu  išėjo į darbą. Atsisveikinusi supratau, kad likau viena, po keliu sekundžių išgirdau skambų miaukimą ir pastebėjau reketo požymius trepsėjimo dažnyje, taip tai – Mishelis. Jo pusryčiai buvo neatidėliotinas reikalas, viskas turėjo palaukti aplinkui, tik ne tas pūkų kamuoliukas besitrinantis man į kojas. Pasiekęs savo tikslą jis godžiai pusryčiavo o aš ramiai gėriau kava ir žvelgiau į pro langą regimą upę.

Pastaruoju metu turėjau daug laiko apmąstymams, gal net kiek per daug. Per pastaruosius du mėnesius savo gyvenime pakeičiau viską, pradedant namais, baigiant šalimi. Būsiu atvira, lengva nebuvo nei vieną akimirką, nėra lengva ir dabar, bet aš žinau, kad jei kažko nori, visada galima to pasiekti. Nebeplanuoju taip kruopščiai savo gyvenimo pusmečiui, tiesiog džiaugiuosi tuo ką turiu ir gimstančiomis idėjomis,ir tuo  ką galiu iš to sukurti.

O labiausiai stebiuosi tuo, kad net ten kur manęs nebėra, mano gyvenimas tęsiasi. Tarsi paliktas teatras vis dar gyvas, o į jį niekada nekviesti aktoriai savavališkai dalinasi vaidmenis. Jei nuoširdžiai, aš neprieštarauju na o jei dar nuoširdžiau man tiesiog nusispjaut ir taškas. Aš pagaliau pasiryžau padaryti geriausią sprendimą savo gyvenime ir pakeisti viską, pradedu viską vėl taip pat kaip pradėjau prieš septynerius metus, nuo pirmo puodelio, lėkštės ir svarbiausia nuo RAMYBĖS.

Tik labai gaila, kad mane anksčiau supę žmonės nesupranta, kad per septynerius gyvenimo metus labai pasikeičiau, užaugau ir išmokau skaityti tarp eilučių kur kas sklandžiau nei paprastą tekstą. Nieko nekaltinu,nesiskundžiu, ir nesiruošiu dėl to skelbti gedulo savaitės, jau senokai tai man nepriimtina, tačiau be galo pavargau nuo melo ir veidmainystės, aš ne akla, ir galiausiai supratau, kad vienintelis žmogus kuriuo galiu besąlygiškai pasitikėti esu tik AŠ pati.

Draugysčių teatras sugriūva, kai jį palieka režisierius, galiausiai tai virsta gražiomis kapinėmis, kuriose blaškosi pasimetę aktoriai kurie taip ilgai lygiavęsi taip ir netapo režisieriais. Na o čia tai aš jau tikrai savo kaltės neįžvelgiu, nes niekada nebuvau tuo režisieriumi kuris būtų santūrus patarimų atžvilgiu. Niekada taip nesielgiau, tačiau pasirodo, kad disponuoti tokiu teatru ne kiekvienam įkandama užduotis.

Galiausiai po ketvirto puodelio kavos radau sprendimą, kitas mano projektas - draugystės parkas, kiekvienas kuris jaučiasi patogiai jame gali pasilikti kiek nori, čia nebereikia vaidybos, jokių pastangų. Nebereikia tuščių pažadų, žodžių ir palinkėjimų, man viskas gerai, ir tiesa pasakius be viso to tikrai išgyvensiu, nes aš tikiu savimi ir žinau kokia kryptimi einu, na ir svarbiausia žinau ko siekiu.

Dabar vėl pažvelgiau pro langą, dar kartą atsidusau ir tarsi azartas išaugo tūkstančiu kartų. Pastaruoju metu išmokau tikėti savimi, savo sėkme, nes tik taip pasiekiau visko savo gyvenime. Išmokau tikėti kitų žmonių sėkme, ir jos laukti, nes nebesiruošiu kartoti buvusių klaidų, kiekvienas parkas turi savo tvorą – tad norint į jį patekti teks ją peržengti, ir be vaidybos.

Dabar aš kiek kategoriška, nes pagaliau išmokau į viską žvelgti iš kitos prizmės, pagaliau laikas prisėsti ir pabaigti rašyti knygą, laikas viską sudėti į savo vietas o kai pabaigsiu galėsiu pati pakelti taurę vyno už save, savo bendraminčių apsuptyje. Na o mano paliktas teatras tebūnie lieka gražiomis kapinėmis, Helovinas ne taip jau toli Mielieji.

P. S. Žodis “DRAUGAS” mano žodyne taps kiek retesnis ir vartojamas žymiai atsargiau.

Su Meile Jūsų Jayzily

Laikas - Brangus ar Neįkainojamas...

Laikas...

Toks skambus ir daug reiškiantis žodis, dabar suprantu, kad tai tikra tiesa. Jis keičia viską. Kas kažkada buvo brangu tampa kasdienybe, kas atrodė nepakeičiama virsta į vėjo žarstomą smėlį – pasirodo viskas kažkada baigiasi. Kažkada jau esu tai sakiusi, bet gyvenimas tarsi žiurkėno narvas o kasdienybė tarsi tas ratukas kuriame jis bėga, viskas nuo pradžios ir iki begalybės.

Nieko nėra amžino, tačiau mes dažnai save apgaudinėjame tikėdami, kad viskas kitaip. Tikėjau ir aš, tačiau, reikia mokėti paleisti. Ne dėl to, kad kažko nebereikia, dėl to, kad kažkam nebereikia. Tai paprastas gyvenimo ciklas, žmonės ateina į Jūsų gyvenimus, kažkiek juose pasilieka o tada išeina. Na neslėpsiu, kartais jie pasilieka, bet tai vienetai, o visa kita sukasi natūraliu gyvenimo ratu.

Visi renkamės tai, kas atrodo geriausia tuo metu mums, ir tai teisingas požiūris, taip tai kartais skaudina aplinkinius, bet tai mūsų pasirinkimas, mūsų gyvenimas, na ir yra kaip yra. Ko negaliu nuoširdžiai pakęsti tai – melo, kalbų apie nieką, ir rūpesčio kurio net nėra.

Aš paprastas žmogus, galvoju paprastai, na gerai, kartais ir labai sudėtingai, dažnai pati suprantu, kad kartojuosi, kartais nusišneku, moku įžeisti, įskaudinti ir taip pat klystu. Dažnai tampu pati sau nepakenčiama, nežinau nuo ko pradėti, ką pasakyti, kaip ištaisyti padarytas klaidas ar tiesiog išlipti iš lovos. Aš žmogus, ir kiek suprantu, galiu sau leisti būti neidealia.

Kasmet, būtent savo gimimo dieną suvokiu, kad tampu vis mažiau sukalbama, mažiau sureikšminu gyvenimiškus įvykius, dažniau atsigręžiu į save, ir vis daugiau laisvo laiko noriu praleisti namuose, kvailai pažiūrėti televizorių, pasikalbėti su mylimu vyru, aplankyti mamą, nes ten mano pirmieji ir tikrieji širdies namai. Suvokiu, kad darausi nuobodi daugumai. Manęs nebedomina linksmybės, verčiau tą laiką išnaudosiu gerai knygai ar savo mintims išdėstyti. Ėmiau greitai pavargti nuo tuštybės, ir apsilankymai viešose vietose man dabar tarsi kasdienybė, kuri neatstoja ramios ir šiltos vakarienės namuose – nebematau tame jokios prasmės.

Ilgą laiką galvojau, kad patardama kažkam suprastinsiu gyvenimą, juk aš jau tai patyriau, jau išgyvenau, gal kažkas supras kaip tai skaudina, gal kažkam tai padės. Galiausiai suvokiu, kad kiekvienas turi mokytis iš savo klaidų, aš ne dievas, kad galėčiau viską koreguoti ir ne lėlių teatro vadovė, kad galėčiau tampydama virveles viską taisyti, ir tada tarsi lengviau iškvėpiau. Galiausiai suvokiau – viskam reikia laiko, nes tik Jis tvarko viską šiame gyvenime.

Supratau, kad laiko reikia man, pagaliau reikia susidėti mintis į vietas, sustoti tarp blaškymosi bangų, susiimti, dar kartą įkvėpti ir eiti savo keliu. Gal dėl to, kad pavargau būti visada gera ir pagaliau noriu būti laiminga.

Dažnai pagalvoju ką žmonės laimi meluodami ir savindamiesi, o tada suvokiu – nieko, tačiau kai gyvenimas ir taip lygus niekui, tai tarsi pliusas, juk niekas + niekas = Tuštuma kvadratu.

Dar dažniau pagalvoju, kad papildomas dvi akis nugaroje paveldėjau iš mamos, nes mane sunku apgauti. Greitai pastebiu melą, plastikinį rūpestį ir ilgesį, pastebiu tai kas vyksta aplinkui, ir tada imu galvoti, kad jei nesi geras aktorius, nereikėtų dalyvauti „peržiūrose“ su manimi. Tai ne man, aš jau seniai iš to pasimokiau. Mėgstu nuoširdžiai dovanoti, jei galėčiau, tai daryčiau kasdien, bet negaliu pakęsti, kai man meluoja ir iš manęs savinasi. Galiausiai gerdama gal trečią puodelį kavos suvokiu tai, kad man išėjus nebeliks ko savintis, ir teks galvoti savo galva, na o tada jau kaip „dievas duos“ – čia jau nebe mano institucija.

Na o tada ir vėl viskas nuo pradžių, ir lieka tik laikas. Magiškas personažas galintis nupasakoti tūkstančius istorijų, išspręsti tūkstančius problemų ir sudėti viską į vietas. Tad rašydama kažkam dovanoju viską kas yra gyvenime brangiausia – laiką. Nešvaistykime jo nereikalingiems darbams, kvailiems žmonėms, tuštybei ir banalioms problemoms, ne visi jo tiek daug turime, tad gal laikas eiti pirmyn? Na o aš eisiu kartu, nes dar liko daug visko, ir juodo ir balto, liko lygiai tiek kiek liko laiko, manau reikia paskubėti.

Su Meile By Jayzily

Tuščių minčių lietus...

Lyja, beveik visą dieną, vienas ir tas pats...

Liūdnai skamba? O tai ką mes darome kasdien, diena iš dienos ir ilgą laiką neskamba liūdnai? Klausimai retoriniai, atsakyti gali kiekvienas pats sau, aš tokių galimybių neturiu. Galiu tik pasakyti - išvados „ateina į mintis“ po ilgo laiko rutinos, skausmo, nuovargio ir nusivylimų. Gyvenimo pokyčiai prasideda tik tada, kai prieitas liepto galas arba tikslai tapo svarbesniais už komfortą.

Kiekvienas gali pasakyti, kad mes renkamės, kada ir ką keisti, bet... Jei rimtai, mes renkamės keisti arba kentėti. Tai ne priekaištas, ne moralas, tai tarsi jau išmokta pamoka, prasidėjus naujiems mokslo metams. Šalta stovėti po lietumi? Tai po galais, kodėl mes stovime po savo problemų ir neišspręstų klausimų liūtimi? Sunku išskleisti skėtį? Juk daug kartų sušlapę po lietumi mes suprantame, kad jei žada lietų, reikia neštis skėtį, tai kodėl nesuprantame dažnai to, kad jei gyvenimas skaudina – reikia būti pasiruošusiu ir turėti skydą, apsaugantį nuo kvailų žmonių ir jų kvailų nuomonių? Gyvenimas pe trumpas žaisti vaikų darželį, viskas prasideda, tada kažkaip vyksta, o galiausiai kaip ir kiekvienas geras filmas baigiasi gal ir laimingai, bet jis baigiasi.

Leiskime kiekvienam rinktis prioritetus pagal esamas galimybes, na jei žmogus nori lieti pyktį – tebūnie. Jei nuoširdžiai, man tokių žmonių gaila... Juk gyvenimas trumpas ir neigiamos emocijos jo gražesnėmis spalvomis nenuspalvina.  Pyktis atima ramybę, gyvenimo džiaugsmą, parodo tikrąjį išprusimo lygį ir stato žmones į kvailus rėmus, nors jie patys tuo netiki ir šventai daugžodžiauja sakydami, kad objektas to nusipelnė. Ko nusipelnė? Tokių žmonių mąstymo tuštybės? Kvailų komentarų? Savęs paties, kaip pykstančiojo, pažeminimų?

Nesupratau šio požiūrio ir greičiausiai niekada nesuprasiu. Niekada nebuvau piktas žmogus. Neslėpsiu – kai kurios aplinkybės ir žmonės gyvenime leido pamatyti pačiai sau kitą savo pusę. Tačiau geriausia terapija yra atsiriboti nuo tokių žmonių. Pamiršti nesutarimus, nesusipratimus, užgauliojimus ir atversti naują gyvenimo lapą. Ne mano stilius žeminti žmones, kai kurie tai puikiai gyvenime sugeba ir patys. Nesiruošiau ir nesiruošiu keisti savo nuomonės – gėris išgelbės pasaulį.

Šiandieninis pasaulis ir taip užkimštas skubėjimu, kvailais darbais, kažkokiais nežinia kieno sugalvotais standartais, ribomis ir mikroproblemomis, kurios kasdieniame gyvenime net dusina. Tad man nuolatos iškyla klausimas, kam kažko nekęsti, jei gali patylėti. Aš nediskriminuoju žmonių, nesiruošiu ir dabar to daryti ir tikiuosi, kažkada tai baigsis visų galvose. Mes visi esame didelė šeima, na ir taip, nei viena šeima nėra ideali, tačiau kiekvienas į ją atneša kažką gero, nesvarbu net, jei tai minimalu.

Pasikartosiu - gyvenimas per trumpas drabstytis purvais, tad jei jus kažkas apdrabstė, tai jau ne jūsų problema. Purvas yra purvinų žmonių nuosavybė, o net tas dažnai peikiamas lietus gali jus nuo to išgelbėti, todėl tikiu – gėris gali viską, nesvarbu ar tai saulė, lietus, sniegas ar paprastas žmogus sutiktas gatvėje...

Vieną dieną vis tiek viskas bus gerai, aš tuo tikiu.

Nes viskas yra Taip...

Nes praėjo lygiai pusė metų nuo tos dienos... Nes viskas ką mes darėme tada atrodė būtent Taip. Prasidėjo viskas nuo didžiausios įtampos, kaip viską spėti, kaip susiruošti ir laiku būti metrikacijos skyriuje. O kas buvo iki to lemtingo ryto?

Diena kupina begalinio skubėjimo nuo pat ankstyvo ryto, kalnas mažų smulkmenų kurios turėjo būti pabaigtos, viena tokių – patogūs ir gražūs bateliai, išvakarėse tik galutinai baigta siūti suknelė, lyginami marškiniai, šampano ir daigtų pakavimas kelionei į Vilnių ir vis dar begalinis skubėjimas ir bėgimas. Spėjome viską, tačiau drebulys niekur nedingo. 

Ir taip, vestuvinę suknelę siuvausi pati, ir ne, ji nebuvo nelyginta, tiesiog jos toks audinys – kuris man patiko labiausiai, juk man ją reikėjo vilkėti ir ne kažkam kitam. Savo kurtų drabužių neparduodu ir neperšu, nes jie priklauso mano įvaizdžiui – tai ne prekinis ženklas, tai mano gyvenimo būdas, bent kol kas.

Nuo pat ankstyvo ryto jaučiausi paskendusi tame rūke, kuris balavo virš Nemuno, skęsdamas kylančios saulės spinduliuose ir lengvai kedendamas mano plaukus gurkšnojant karštą kavą balkone, besidžiaugiant mylimo vyro glėbiu. Viskas buvo nuostabu, virpulys, skubėjimas, pamiršta puokštė namuose ir akiniai nuo saulės.

Ir iš tos dienos nekeisčiau nieko, na bet tai dar ne paskutinė šventė, tad gal kita bus kiek kitokia, bet apie tai mes kol kas viską pasiliekame sau, atėjus laikui pažadame pranešti, tik negarantuojame, kad pranešime taip anksti kaip šį kartą, tad gali tekti ir jums pasidžiaugti tuo jauduliu ir skubėjimu.

O kol kas, Mielasis, ačiū tau už kantrybę, už vyrišką pykti, už tą juoką ir ašaras, už kiekvieną kavos puodelį paliktą prie lovos kol aš dar miegu. Ačiū, kad Esi mano gyvenime, ačiū, kad nepasidavei ir, kad kaip ir aš tiki ta pasaka – Ilgai ir laimingai. Nes jei gyvenime nėra lietaus, niekada neišmoksime džiaugtis saule, santykiuose viskas taip pat. Ačiū Tau, nes mes abu pamišę, abu trenkti, juokdariai ir cinikai. Mes dabar Komanda, tad jei žaidžiam – vadinasi iki galo, nes čia Mūsų taisyklės, nes Mes nežadėjome žaisti sąžiningai. Tad su pusmečiu Mielasis, nes tai mūsų kelio pradžia.

Su Meile By Jayzily

Viskas iš naujo - arba kaip princas surado pelenę...

Keturi  pažinties metai, du metai drauge, tada metai ir mėnuo kaip susižadėję, galiausiai jau penki mėnesiai kaip Vyras ir Žmona... Visa tai datos, Mūsų gyvenimo, visko, kas buvo svarbu, visko, ką dabar galima švęsti, visko, kas buvo gerai ir kas buvo be galo sunku...

Užgrūdinai tiek mane, tiek save, patikėjai viskuo iš naujo ir privertei patikėti mane. Gal kartais aš ne pakankamai atvira, bet tik ne šiandien... Nes viskas kitaip, nes be galo lengva ir be proto sunku tuo pat metu kasdien. Nes jei ne Tu, nežinau ar viskas būtų taip pat.

Tu visada pyksti ir sakai, kad aš nuolatos maištauju, bet vėliau suprantu, kad už tai mane ir myli tiek laiko. Nebesakysiu to, ką jau sakiau šimtus ir gal net tūkstančius kartų, nebežadėsiu kvailai, kad kažkada tapsiu geresne. Greičiausiai netapsiu, nes tokia jau aš – nuolatos maištaujanti, ciniška, egocentriška, be galo arogantiška, užsispyrusi,  impulsyvi ir myliu Tave iš visos širdies. Gal dėl to mums taip gerai sekasi eiti vienu gyvenimo keliu ir gal būtent dėl to mums sekasi gyvenime – nes Tu toks pat kaip aš...

Visai neseniai išgirdau, jau iš Tavęs, susimąstyti  privertusią frazę – neneigsiu, kad šokiravai ir tuo pačiu privertei patikėti viskuo dar labiau ir kitaip. Nes Tu kaip visada teisus, nes jei po visų sunkių akimirkų, nuovargio ir pykčio proveržių, bereikšmių ir kvailų kaltinimų, po visko, ką išgyvenome kartu, po visų pykčių ir taikymųsi, triukšmo ir tylos – po viso šito mes sugebame prisitemdyti apšvietimą, kelti taures už mus, iš visos širdies vienas kitam prisipažinti, kad buvome kažkur neteisūs vienas kito atžvilgiu ir į visa tai numoti ranka – vadinasi, tai ne kas kitas kaip Meilė, Tikra, Tvirta ir Nepalaužiama. Nesitikėjau Tokių žodžių iš Tavęs, nesitikėjau tiek stiprybės iš mūsų abiejų, tačiau visa tai ir yra nuostabu, nes niekas nepasikeitė ir tikiu, kad nepasikeis, nemanau, kad mums liko kitas pasirinkimas.

Mes abu be galo pakvaišę, elgiamės dažniausiai kaip mažvaikiai ir man taip gera po kažkurio laiko peržvelgti nuotraukas, nes mes abu tiesiog pamišę. Man smagu su Tavimi eiti kažkur, smagu atsisėsti ir analizuoti žmones, man patinka su Tavimi užmigti ir nubusti – be šito jau nebegaliu. Žinai, man net per stipriausią liūtį su Tavimi gera, nes Tu tik juoksies, kad aš basa, nes būtina buvo apsiauti nepatogiausius batus, o tada bėgti per balas, nes buvo būtina pamiršti skėtį, tiesa, neatrodė, kad žada lyti ir Tau smagu mane nešioti per balas, nes puikiai žinai, kad tada aš Tau paruošiu kažką skanaus atsidėkodama.

Kartais atrodo, kad mes žmonės iš praeities, nes mus džiugina paprasti dalykai, nes juokinga viskas ir iš visos širdies. Nes nupirkęs man dar vieną puodelį į kolekciją puikiai žinai, aš Tau nupirksiu sausainių – ir taip kaskart ir tada tiesiog supranti, džiaugsmo nereikia laukti ar ieškoti – jis visada su mumis, kol mes kartu. Myliu Tave ir, svarbiausia, tiesiog nuo šiol Ilgai ir Laimingai.

Su meile By Jayzily

Kopose paskendusios, pasikeitusios mintys...

Ir vėl tylu ir ramu... Turbūt pasikeičiau... Ir vėl – kažkas susidėjo kitaip. Gal nustojau tylėti, gal grįžau prie ciniško požiūrio kurio taip ilgai baidžiausi... Gal grįžau prie tikros prasmės paieškų ir dabar negaliu nurimti... Nežinau, bet pasikeičiau – dabar dar labiau ir jau negrįžtamai.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime ateina ta diena kai norisi pasakyti pagaliau taip daug, na bent jau kiekvienos. Kai ateina diena kai pradedi taupyti, ne finansus skaičiuoti – pradedi taupyti laiką. Pradedu ir aš. Gal dėl to, kad pagaliau pradėjau suvokti – gyvenimas per trumpas. Viskas turi savo laiką, ir jei kažkas į tą laiką netelpa – mano gyvenimas tikrai per trumpas, čia savo kaltės nesugebu įžvelgti. Gal kiek egocentriška, bet pavargau...

Dar visai neseniai pagaliau pradėjau suvokti, kad gyvenimas tarsi savitas Tango – jei tikslingai nesilaikysi žingsnelių skaičiaus – šokis tiesiog nepavyks. Ir kartais reikia daug ką paleisti, atsisakyti vilties, tuo pačiu naštos, kad visas gyvenimas dvelktų tikra prasme. Nes žvelgdama vakarais pro langą pasigendu gyvenime pilnatvės ir žmogiškumo. Pasigendu dažnai ir tikro gyvenimo, nes gyvenimas socialiniuose puslapiuose dažniausiai neatitinka tikrovės. Pasiilgstu vakarų tikrose vietose, su tikrais žmonėmis, pasiilgstu viso kas kažkada buvo normalu o dabar tai tarsi socialinių tinklų šou. Tarsi kam išties rūpi, kas įkels geresnę vakarienės ar pusryčių iliustraciją. Aš asmeniškai tai darau nes noriu pasidalinti, koks gyvenimas išties gražus, ką į mūsų pasaulius atneša buvimas kartu, ką mes visi galime nuveikti drauge. Nes nesiekiu pasididžiuoti ar pritraukti auditoriją – noriu tik įkvėpti, ir to dabar išties labai trūksta.

Dažnai pati susimąstau, kiek gyvenimas gražus be šypsenų medijoje, ir tada suvokiu – jis gražus net tyloje, jis gražus rytais nusėdus rūkui, gražus dienomis net, kai lyja, jis gražus vakarais, kai be proto šalta vaikštinėjant upės pakrante. Gyvenimas išties gražus tiek važiuojant tiek stovit, tik reikia to nepamiršti. Ir jei nuoširdžiai dažnai nesuprantu žmonių sakančių, kad ruduo slegia – taip nėra. Greičiausiai slegiame patys save, trūkumais kurių gyvenime nėra, problemomis kurios iš „Nieko“ sukurtos, daiktais kurių mums net nereikia ir žmonėmis kurie nieko gero neatneša – pasiimdami siunčiamą gėri iki begalybės. Tokia šių dienų gyvenimo realybė.

Galiausiai lieka tik laikas keistis, laikas daryti išvadas ir gyventi taip kaip norisi. Nes pagaliau noriu išskleisti sparnus ir patikėti – gyvenimas be galo nuostabus. Nes nenoriu matyti pasaulio tik medijoje, nes žinau visi kartu galime nuveikti daug daugiau ir daug stipriau nei kelios nuotraukos apie gerus įspūdžius. Nes atsikračius kvailų problemų naštos viskas tampa įmanoma. Nes „Mūsų gyvenimas – teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys“ - Rainer Maria Rilke.

Jei norime, kad visos paslaptys liktų po uždanga, reikia – gero audinio uždangos viskam paslėpti ir gerų spektaklių, kad teatras klestėtų – ne dirbtinų o nuoširdžių, būtent tam, kad pasiektų žiūrovų širdis. Oskarų už menkniekius juk niekas nedalina?....