Tuščių minčių lietus...

Lyja, beveik visą dieną, vienas ir tas pats...

Liūdnai skamba? O tai ką mes darome kasdien, diena iš dienos ir ilgą laiką neskamba liūdnai? Klausimai retoriniai, atsakyti gali kiekvienas pats sau, aš tokių galimybių neturiu. Galiu tik pasakyti - išvados „ateina į mintis“ po ilgo laiko rutinos, skausmo, nuovargio ir nusivylimų. Gyvenimo pokyčiai prasideda tik tada, kai prieitas liepto galas arba tikslai tapo svarbesniais už komfortą.

Kiekvienas gali pasakyti, kad mes renkamės, kada ir ką keisti, bet... Jei rimtai, mes renkamės keisti arba kentėti. Tai ne priekaištas, ne moralas, tai tarsi jau išmokta pamoka, prasidėjus naujiems mokslo metams. Šalta stovėti po lietumi? Tai po galais, kodėl mes stovime po savo problemų ir neišspręstų klausimų liūtimi? Sunku išskleisti skėtį? Juk daug kartų sušlapę po lietumi mes suprantame, kad jei žada lietų, reikia neštis skėtį, tai kodėl nesuprantame dažnai to, kad jei gyvenimas skaudina – reikia būti pasiruošusiu ir turėti skydą, apsaugantį nuo kvailų žmonių ir jų kvailų nuomonių? Gyvenimas pe trumpas žaisti vaikų darželį, viskas prasideda, tada kažkaip vyksta, o galiausiai kaip ir kiekvienas geras filmas baigiasi gal ir laimingai, bet jis baigiasi.

Leiskime kiekvienam rinktis prioritetus pagal esamas galimybes, na jei žmogus nori lieti pyktį – tebūnie. Jei nuoširdžiai, man tokių žmonių gaila... Juk gyvenimas trumpas ir neigiamos emocijos jo gražesnėmis spalvomis nenuspalvina.  Pyktis atima ramybę, gyvenimo džiaugsmą, parodo tikrąjį išprusimo lygį ir stato žmones į kvailus rėmus, nors jie patys tuo netiki ir šventai daugžodžiauja sakydami, kad objektas to nusipelnė. Ko nusipelnė? Tokių žmonių mąstymo tuštybės? Kvailų komentarų? Savęs paties, kaip pykstančiojo, pažeminimų?

Nesupratau šio požiūrio ir greičiausiai niekada nesuprasiu. Niekada nebuvau piktas žmogus. Neslėpsiu – kai kurios aplinkybės ir žmonės gyvenime leido pamatyti pačiai sau kitą savo pusę. Tačiau geriausia terapija yra atsiriboti nuo tokių žmonių. Pamiršti nesutarimus, nesusipratimus, užgauliojimus ir atversti naują gyvenimo lapą. Ne mano stilius žeminti žmones, kai kurie tai puikiai gyvenime sugeba ir patys. Nesiruošiau ir nesiruošiu keisti savo nuomonės – gėris išgelbės pasaulį.

Šiandieninis pasaulis ir taip užkimštas skubėjimu, kvailais darbais, kažkokiais nežinia kieno sugalvotais standartais, ribomis ir mikroproblemomis, kurios kasdieniame gyvenime net dusina. Tad man nuolatos iškyla klausimas, kam kažko nekęsti, jei gali patylėti. Aš nediskriminuoju žmonių, nesiruošiu ir dabar to daryti ir tikiuosi, kažkada tai baigsis visų galvose. Mes visi esame didelė šeima, na ir taip, nei viena šeima nėra ideali, tačiau kiekvienas į ją atneša kažką gero, nesvarbu net, jei tai minimalu.

Pasikartosiu - gyvenimas per trumpas drabstytis purvais, tad jei jus kažkas apdrabstė, tai jau ne jūsų problema. Purvas yra purvinų žmonių nuosavybė, o net tas dažnai peikiamas lietus gali jus nuo to išgelbėti, todėl tikiu – gėris gali viską, nesvarbu ar tai saulė, lietus, sniegas ar paprastas žmogus sutiktas gatvėje...

Vieną dieną vis tiek viskas bus gerai, aš tuo tikiu.