Laikas...
Toks skambus ir
daug reiškiantis žodis, dabar suprantu, kad tai tikra tiesa. Jis keičia viską.
Kas kažkada buvo brangu tampa kasdienybe, kas atrodė nepakeičiama virsta į vėjo
žarstomą smėlį – pasirodo viskas kažkada baigiasi. Kažkada jau esu tai sakiusi,
bet gyvenimas tarsi žiurkėno narvas o kasdienybė tarsi tas ratukas kuriame jis
bėga, viskas nuo pradžios ir iki begalybės.
Nieko nėra
amžino, tačiau mes dažnai save apgaudinėjame tikėdami, kad viskas kitaip.
Tikėjau ir aš, tačiau, reikia mokėti paleisti. Ne dėl to, kad kažko nebereikia,
dėl to, kad kažkam nebereikia. Tai paprastas gyvenimo ciklas, žmonės ateina į
Jūsų gyvenimus, kažkiek juose pasilieka o tada išeina. Na neslėpsiu, kartais
jie pasilieka, bet tai vienetai, o visa kita sukasi natūraliu gyvenimo ratu.
Visi renkamės
tai, kas atrodo geriausia tuo metu mums, ir tai teisingas požiūris, taip tai
kartais skaudina aplinkinius, bet tai mūsų pasirinkimas, mūsų gyvenimas, na ir
yra kaip yra. Ko negaliu nuoširdžiai pakęsti tai – melo, kalbų apie nieką, ir
rūpesčio kurio net nėra.
Aš paprastas
žmogus, galvoju paprastai, na gerai, kartais ir labai sudėtingai, dažnai pati
suprantu, kad kartojuosi, kartais nusišneku, moku įžeisti, įskaudinti ir taip
pat klystu. Dažnai tampu pati sau nepakenčiama, nežinau nuo ko pradėti, ką
pasakyti, kaip ištaisyti padarytas klaidas ar tiesiog išlipti iš lovos. Aš
žmogus, ir kiek suprantu, galiu sau leisti būti neidealia.
Kasmet, būtent
savo gimimo dieną suvokiu, kad tampu vis mažiau sukalbama, mažiau sureikšminu
gyvenimiškus įvykius, dažniau atsigręžiu į save, ir vis daugiau laisvo
laiko noriu praleisti namuose, kvailai pažiūrėti televizorių, pasikalbėti su
mylimu vyru, aplankyti mamą, nes ten mano pirmieji ir tikrieji širdies namai.
Suvokiu, kad darausi nuobodi daugumai. Manęs nebedomina linksmybės, verčiau tą
laiką išnaudosiu gerai knygai ar savo mintims išdėstyti. Ėmiau greitai pavargti
nuo tuštybės, ir apsilankymai viešose vietose man dabar tarsi kasdienybė, kuri
neatstoja ramios ir šiltos vakarienės namuose – nebematau tame jokios prasmės.
Ilgą laiką
galvojau, kad patardama kažkam suprastinsiu gyvenimą, juk aš jau tai
patyriau, jau išgyvenau, gal kažkas supras kaip tai skaudina, gal kažkam tai
padės. Galiausiai suvokiu, kad kiekvienas turi mokytis iš savo klaidų, aš ne
dievas, kad galėčiau viską koreguoti ir ne lėlių teatro vadovė, kad
galėčiau tampydama virveles viską taisyti, ir tada tarsi lengviau iškvėpiau.
Galiausiai suvokiau – viskam reikia laiko, nes tik Jis tvarko viską šiame
gyvenime.
Supratau, kad
laiko reikia man, pagaliau reikia susidėti mintis į vietas, sustoti tarp
blaškymosi bangų, susiimti, dar kartą įkvėpti ir eiti savo keliu. Gal dėl to,
kad pavargau būti visada gera ir pagaliau noriu būti laiminga.
Dažnai pagalvoju
ką žmonės laimi meluodami ir savindamiesi, o tada suvokiu – nieko, tačiau kai
gyvenimas ir taip lygus niekui, tai tarsi pliusas, juk niekas + niekas =
Tuštuma kvadratu.
Dar dažniau pagalvoju,
kad papildomas dvi akis nugaroje paveldėjau iš mamos, nes mane sunku apgauti.
Greitai pastebiu melą, plastikinį rūpestį ir ilgesį, pastebiu tai kas vyksta
aplinkui, ir tada imu galvoti, kad jei nesi geras aktorius, nereikėtų
dalyvauti „peržiūrose“ su manimi. Tai ne man, aš jau seniai iš to pasimokiau.
Mėgstu nuoširdžiai dovanoti, jei galėčiau, tai daryčiau kasdien, bet negaliu
pakęsti, kai man meluoja ir iš manęs savinasi. Galiausiai gerdama gal trečią
puodelį kavos suvokiu tai, kad man išėjus nebeliks ko savintis, ir teks galvoti
savo galva, na o tada jau kaip „dievas duos“ – čia jau nebe mano institucija.
Na o tada ir vėl
viskas nuo pradžių, ir lieka tik laikas. Magiškas personažas galintis
nupasakoti tūkstančius istorijų, išspręsti tūkstančius problemų ir sudėti viską
į vietas. Tad rašydama kažkam dovanoju viską kas yra gyvenime brangiausia –
laiką. Nešvaistykime jo nereikalingiems darbams, kvailiems žmonėms, tuštybei ir
banalioms problemoms, ne visi jo tiek daug turime, tad gal laikas eiti pirmyn?
Na o aš eisiu kartu, nes dar liko daug visko, ir juodo ir balto, liko lygiai
tiek kiek liko laiko, manau reikia paskubėti.
Su Meile By Jayzily
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą