Tai tik spalvos...

Pagaliau jaučiu jog atėjo pavasaris. Viskas šiame pasaulyje o tuo pačiu ir mūsų gyvenimuose pasirodo tada kai to labiausiai reikia – būtent taip ir su pavasariu.

Turbūt keista, bet mane vis labiau džiugina ne taip šylantys orai, o ilgėjančios dienos, negaliu atsižavėti rytais mane pažadinančių paukščių čiulbėjimu, ir dar šeštą valandą vakaro švytinčia, bent tolumoje, besileidžiančią saule – jaučiu palengvėjimą.

Pavasaris juk toks paprastas, rodos viskas sužaliuoja, nubunda, viskas taip paprasta, tačiau beproto nuostabu. Gal todėl ir vis dažniau suvokiu koks svarbus paprastumas visame kame, tiek aplinkoje, žmonių santykiuose, tiek kiekviename iš mūsų, nes būtent paprastumas suteikia šitiek žavesio viskam.

Šiandiena važiuodama troleibusu negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo saulės spinduliuose bežaižaruojančio menkniekio, kuris gulėjo ant troleibuso grindų. Stebėjau jį iš šono, manydama, jog tai auskaras, gal šiaip koks akmenukas iš pakabuko, rankinės – jis galėjo būti iš betkur. Galiausiai neapsikenčiau, pasilenkiau ir pakėliau tą mažmuožį – pasirodo ten buvo viso labo stiklo šukė, tačiau jos žibėjimui sunkiai kas galėtų prilykti. Saulės šviesoje ji jautėsi neapsakomai žavinga – tokia ir buvo. Laikiau ją rankoje ir negalėjau nusakyti  kokia ji buvo nuostabi, paprasta, tačiau tikrai ne parasta. Ilgą laiką eidama šypsojaus – ir tik dar kartą supratau kaip paprastumas žavi.

Žmonės per daug sureikšmina viską, ir galiausiai siekdami didžiausios tobulybės tampa dirbtiniais, kažkuo atstumiančiais.

Kiekvieno iš mūsų istorija parašyta mūsų akyse, taip jau yra. Ir kad ir kaip norėtūsi, kad trauktų tas žavus viršelis, galiausiai tampa akivaizdu – gerą knygą ir paprastumas padaro žavia. Jei akyse ničnieko nėra – tos ugnelės, graži išorė, kažkada praranda svarbą.

Nepriskiriu savęs prie natūralisčių, nesakau, jog mes visi idealūs ir nieko nereikia daryti, o tik apsileisti. Tačiau, kad ir kaip kaikurie besistengtų yra akivaizdu jog, blakstienų tušas padailina blakstienas, lūpų dažai lūpas, tik nei vienas jų negali padailinti širdies, išmokyti mylėti...Tai tik spalvos...