Skamba gan baugokai – tačiau tai šių laikų eskizas.
Lėlininkė iš seno sugriuvusio teatro, kuriame beveik visi aktoriai nevykę – o
teatras ne klesti, o egzistuoja. Taip nutinka kai pagrindinis veikėjas
išsigasta bulvarinės spaudos, o noras, kad teatras gyvuotu vis rusena – imi
ieškoti to pagrindinio veikėjo, tik štai nei vienas nėra toks koks buvo
pirmasis.
Pirma bandai tuštumą užpildyti daigtais, nauju garderobu,
rūpesčiu sau, o kai visgi nesiseka, daigtus keiti žmonėmis. Tarsi nei vienas jų
tau ištiesų nė trupučio
neįdomus, tačiau visumoje jie kažkiek palengvina būvimą. Tarsi skaičius,
šviesa, talismanas – gaila nei vienas iš jų negali būti tavuoju oru. Kiekviename bandai surasti bent kažką ko
beprotiškai pasiilgai – neradusi imi vis labiau nusivilti ir imi tikėti jog tai viskas – pabaiga, kol galiausiai….
Tunelio gale pasirodo maža švieselė, tarsi gyvenimo dovana
kuria norėtusi dalintis – tačiau ji dar tokia mažutė, lyg maža kalėdinė lemputė
ant žaižaruojančios eglės. Imi įžvelgti smulkmenose gėrį, tačiau pilnatvės taip
ir nejauti. Vakarais geri kavą balkone ir skęsti cigaretės dūmuose… lyjant
lietui įkvepi oro, ir žinai, kad nebebus kaip kadaise. O juk niekas negalėtų
paneigti, kad tu žavinga – ilgos blakstienos, žalios didelės akys, dailus
liemuo – tobula eisena, tave pamatę vyrai atsisuka, o moterys nuryja kartėlio
jausmą.
Tačiau tu vistiek nesijauti laiminga - nusipieši šypseną, akis, leidi kitiems
tikėti, jog viskas tarsi gerai ir toliau renki savąją kolekcija iš tuštybės, ir
dal likusio gėrio atplaišų. Žinai jog skiautės netaps vientisu ir tobulu
paveikslu, tačiau guodi save sakydama, kad vintažas dabar madingas.
Žmonės net nesuvokia kiek daug turi tuo metu kai jaučiasi
laimingi, tačiau vos praradus dalį to, kas buvo spėję tapti tik kasdienybe
imame suprasti – kiek ištiesų daug turėjome. Palikime savo principus gražiose
dėžutėse, paskambinkime tiems kurių pasiilgome, suvalgykime pyragelį vakare,
prisėskime kavinėje prie napažystamo, bet labai žavaus vaikino tiesiog išgerti
kavos. Ir kas gali žinoti, gal gyvenimas įgaus kitas spalvas – gal viskas
pasisuks kitu kampu, nes tik mes patys nusibrėžiame savo galimybių ribas. Kas
žino, gal tada nebereikės klijuoti skiaučių, gal gyvenimas atsiūs didžiulę
baltą drobę jau nebe eskizui o tikram šedevrui…
Tiek daug gražių minčių, kad net neišsirenku ką bepacituoti :)** Su laiku, kai būna-na tiesiog nesirašo..atradau naują,labai gerą ''vaistą''..paskaitau Tavo kokį šedevriuką ir žiūrėk minčių pilna galva,tik spėk užsirašinėt,tik spėk visas sugaudyt. Gražu skaityt Tavo mintis, nes viskas jausminga. Skaitau ką rašai ir prisimenu Tavo pasakotą realybę. Čia tas pats, tik pateikta viskas meniškiau ir taip, kad tikrąją prasmę suprastų ne visi, o tik tie, kuriems reikia ir galima viską suprasti. Tu šaunuolė!! :)**
AtsakytiPanaikintiAciu tau saulele uz grazius zodzius, kaip visada ju nepagaili ;))** jau net zandukai nuraudo ;)))** ka as isvis be taves gyvenime daryciau ;)))*** <3 tu mano paskaitai, as tavo, jau laukiu irgi ko nors naujo, zinau, kad turi prirasius graziu dalykeliu, tik speju laiko pateikimui nerandi ;))*** bet as zinau ir laukiu ;)))*
PanaikintiNiekada neskaitydavau tokio pobūdžio parašytų tekstų, visada atrodė man jie banalūs ir vienodi. Tikriausiai iš smalsumo nusprendžiau perskaityti kokį vieną gabaliuka ar kelis sakinius, net netūrėjau galvoje skaityti viso. Tačiau pradėjus skaityti labai nustebau, kad negalėjau sustoti, akys atrodo pačios sekė kiekviena žodį. Tavo mintys begalo gražiai sudėliotos. :) labai gražu!!
AtsakytiPanaikintiNa aciu labai Viktorija ;) dziaugiuosi, kad mano kuryba kazkiek pakeite tavo poziuri i tokio pobudzio tekstus ;) uzsuk dazniau, kas gali zinoti, gal net ims labiau patikti ;) dziaugiuosi, kad nepasirode banalu, dar karteli aciu! ;)p
Panaikinti