Širdies tyla...

Jau vėlu, o pradėtas kelių dalių kūrinukas dar tik tikisi išvysti dienos šviesą. Dvedešimtmečio proga nutariau drėbtelėti netikėtumų bangelę. Tačiau nejučiomis, ilgam laikui čia stojo tyla. Tada tiesiog susimąsčiau kokia ta tyla. Kurybinė, meninė, ilgesio tuštumos, jausmų – kokia ji šį kartą  mano gyvenime. Ir dabar tai tyla prieš audrą.

Kai eini link savo tikslų ilgą kelią, po didelio šurmulio stoja tyla. Pavyduoliai tikisi jog tai pabaiga, draugai laukia atgarsių ir šūksnių,o tu pats supranti, jog tai pauzė. Kavos pertraukėlė prieš didįjį pristatymą, prieš didįjį šou.

Per daug metų turėjau išmokti, jog tyla kartais geriausia pašnekovė. Kažkada nesuprasdavau kodėl kiti žmonės dažnai tyli, dabar suprantu. Prisimenu visus praeities įvykius – skaudžiausius lydėjo tyla. Tada ji buvo kitokia – ori, tarsi dalis tavęs, ją galėdavo užgošti lietus, kurio klausiaus kaip muzikos vakarais, kuris man atstojo tave, tačiau ji vistiek buvo skaidri. Dabar ją gožia automobiliu gaudesys, tuštybė, ilgesys – viskas per metus labai pasikeitė.

Rodos paprastas veiksmas – jausmas – rodos tik tyla- ir kaskartą būdamas su ja esi kitoks. Juk galima mylėti, verkti, laukti, nekesti, dievinti, ilgėtis – tylint. Kartasi pasvarstau, kad gal jos kiek perdaug mano gyvenime – gal laikas dažniau prabilti. Tačiau gana greitai prisimenu jūrą – patį nuostabiausią dalyką, bent jau man ir ji tobula – ji tyli, verkia, liūdi, šėlsta – ir viskas joje tobula, ji žino kada sustoti.

Gera kartais tylėti, mylėti, šėlti – tačiau geriausia rasti aukso viduriuką – kai turi kas girdi tavo širdies tylą.