Eliziejus...

Kažkiek jaučiu širdyje ilgesį, gal dėl to, kad tai ką vadinau namais greitai liks prisiminimas. Tada širdį kiek suspaudžia, bet žinau, kad ne be reikalo, tai tik į gerą, tai tik visko pradžia. Bet vistiek apima liudesys, imi ilgėtis to ko dar nepaleidai – gal todėl, kad puikiai žinai, nedaug liko. Nukritus paskutiniesiems lapams jau mosi ranka namams ir keliausi į šviesesnį rytojų. Nurieda ašaros – tik štai kaip visada laikiausi geležinės taisyklės taip ir šįsyk neapleidau – kelias vienas ir jis visada veda pirmyn, kelio atgal nėra.

Vėl žvilgteliu pro langą – gražus tas vakaro šviesų apgaubtas miestas. Gal kada nors čia sugryžus galėsiu jį pavadinti savo Elyziejumi, atokvepio kampeliu po sunkios kovos, tačiau dabar tai karo laukas, kur jau žuvo daug man svarbių dalykų, ir kur bijau vieną dieną nugrimsiu ir aš.

Pastaruoju metu dažnai sapnuoju kaip einu rugių laukais – nežinau ką tai reiškia, bet eidama jaučiuosi laiminga, jaučiu pilnatvę. Oras kvepia karamele, ta kuria man kvepia viskas kas brangu, matau priekyje einantį jauną, aukštą, tvirto sudėjimo vyriškį, žingsniuojantį tolyn, o aš tik bėgų ir bandau jį pasivyti. Nematau jo veido – bet galiu lažintis, širdies gilumoje žinau kas jis. Tai mano kasdienybė – todėl taip pasiryžau, laimę gyvenime reikia vytis iš visų jėgų.

Kažkada jau esu padariusi nemažai klaidų, dėl kurių suspaužia širdį net ir dabar – nesakau, kad gailiuosi, tačiau būna skaudu. Per savo neryžtą ir baimę suklysti, jau vieną kartą paleidau savo laimę – nebenoriu kartoti tos pačios klaidos antrą kartą – bijau, kad galimybių ribos išsisems vieną dieną ir taip ir nesužinosiu koks gi to šampano skonis nugalėjus.

Rytui išaušus sentimentai dingsta, eilinį kartą gerdamą kavą pasijaučiu vieniša ir galiausiai suvokiu, kad mano gyvenime perdaug farso ir netikrų žmonių. Perdaug gerai išmokau šią gyvenimo pamoką – pasitikėjimas pražudo, žmonės nesikeičia, bent jau ne mano atveju. Tik vienetai lieka šalia – tik vienetai supranta tą visko svarbą.

Daug laiko išvaisčiau nereikalingiems dalykams, ir pagaliau dabar suvokiu, kad jei dėl tavęs nesistengia nereikia vienam pačiam visko temti ir priekaištauti, geriau paleisti ir gyventi toliau. Ne visiems gyvenime reikalingos mįslės – ne visiems reikia pasakų. Galiausiai pamatai, kad žmogui reikėjo daug mažiau nei jam siūlei, ir kad jam būtų buvę perdaug sudėtinga. Tada atsikvėpiu ir vėl pagalvoju apie savo Eliziejų, rugių laukus ir tas šviesas už lango – aš žinau, kad man to reikia, visada reikėjo daugiau – tad ir aš nesikeičiu – likau ta pačia maža mergaite, ta svajotoja kuri pamilo karamelės kvapą. Pasimokiau iš savo klaidų, daug ką pamačiau kitaip, jaučiausi įskaudinta, sugniuždyta, vėliau – laiminga, įsimylėjusi, o galiausiai jaučiuosi tikra dėl visko. Man reikia kitokio rytojaus, kuriame būtų vietos viskam o tuo pačiu niekam  - nes viskas kas man buvo brangiausia, tuo pat metu buvo tas mano viskas, ir tuo pačiu mano gyvenimo statuse niekas – štai taip būna kai kažką beproto brangini, kai tiesiog bijai prarasti savo viską...