Žmoniška ilgėtis širdimi...

Juk kiekvienam taip būna – tarsi linksma o tuo pačiu liūdna, tarsi gyvenimas tesiasi o kartu ir sustojo – ir nebežinai koks rytojus tavęs laukia, nes tu jo lauki, tačiau kažkaip kitaip. Kai žmogus išeina neatsisveikinęs suspaudžia kažką viduje – tarsi jis tau buvo artimas, o tu jam gal ne tiek, gal kažkas pasikeitė – gal požiūris, gal aplinkybės. Tada pasiguodi ir pagalvoji, kad gal jam buvo lygiai taip pat gaila – ir tiesiog nebežinai ar čia guostis ar pamiršti. Dviprasmiai jausmai, mintys užklumpa mus dažnai, nevisada tai sureikšminame o pastebime tik išties sunkiomis akimirkomis – tada tai virsta į pasimetimą.

Mums susitikus tu irgi buvai pasimetus. Kaip visada pasitaisei plaukus, atsikvėpei ir nukreipei pokalbi pakviesdama kavos. Prisedus kažkiek palūžai – ir staiga vėl susikaustei. Seniai tave tokią mačiau, seniai taip gerai slėpiai tiesą. Akis dengė nuostabus makiažas, tad supratau, jog ištiesu apėmusi tuštuma, tai tavo varikliukas. Kiek tave pamenu tokiomis akimirkomis imdavais kurybos – o tavo gyvenimui tai atnešdavo sėkmę. Taip bus ir dabar. Dar kartą pasitaisei plaukus, užsisakei arbatos – juk tu dievini kavą. Kažką numykei apie pokyčius, planus, intensyves treniruotes ir ilgesi.

Ir vėl – staiga paklausei kaip man sekasi. Buvai kitokia – sakei jog pavargai nuo melo, ir nuolatinės vienatvės. Nors viena ilgai niekada neišbūdavai, bent jau dėl skaičiaus atsarga pasirupindavai. Visada buvai labai sudėtinga – vyrams per kieta, moterims – tiesiog passipūtusi kalė. Gal dėl to, jog labai gerai dankstydavai gyvenimo trūkumus – viską pateikdavai iš puikios pusės, turėjai tam gabumų.

Ir štai po puodelio arbatos ėmei ir pasakei, kad jo pasiilgai. Susipažinot neseniai, nedaug jį ir pažysti, bet tiesiog pasiilgai. Turėjai laiko apie viską pagalvoti, iš tos aplinkos jis tau visada buvo brangiausias, ne kartą tai sakei. Mokėjai atsirinkti žmones, ir jį vertinai labiau nei norėjosi parodyti – bijojai buti skysta, nežinojai kiek viskas gali pažengti. Tiesa taip ir nepažengė. Atsisveikinot išeinant tau – o  kai išėjo jis stojo tyla. 

Paskubomis išgėrei arbatą, kelis kartus kažkam skambinai, numykei, kad kažkokie reikalai. Gal minutę žiūrėjai į vieną tašką ir vėl apsimetei, kad viskas visai neblogai. Ilgesys praeis, o visa kita nesvarbu. Net neabejojau, kad viskas su laiku pasimirš, tačiau pati savo žodžiais nelabai tikėjai. Sunkiai išgyvendavai atsisveikinimus, sunkiai paleisdavai artimus, visada ilgėjaisi ilgai, ir niekas nežino ar bent viena žmogų sėkmingai pamiršai. Greitai pamiršdavai tik tuos nedėkinguosius, kurie po ištiestos pagalbos rankos sugebėdavo užriesti nosį. Niekada rimtai nežiūrėjai į naujokus tavo gyvenime, nė trupučio nesirūpinai dėl jų buvimo – tau jų nereikėjo. Naudojaisi kvailiais ir jų dėka atsiribodavai nuo trukdančių. Tačiau jis būvo išimtis, kad ir visai naujokas tavo gyenime, jis greitai tapo svarbesniu, kitokia padėtį užimančiu.

 Kaip visada paslaptingai šyptelėjai ir užsisakei dar arbatos. Kelis kartus klausiau kodėl ne kavos, juk ją visuomet dievinai – nieko tiksliai neatsakiai. Sakei gerianti daug arbatos, sportuojant ypač žalios. Vėl šyptelėjai, parodei kelias makiažo nuotraukas, kelis sukneliu eskizus. Sakei vėl pasinėrusi į kurybą. Aš nuoširdžiai siūliausi padėti, gal ir supratau tave tuo metu geriausiai. Tačiau gal iš baimės būti nesuprasta, gal tiesiog negalėdama peržengti savo stiprybės taip nieko ir neprašei. Sėdėdama užsirašei kelis susitikimus, tave rodos net padavėjos pažinojo, nors kavinių nemėgai – supratau, kad gyvenimas bėga nesustodamas – o tu nestovi, tačiau jausmai užstrigo tarpdury. 

Dabar tu jau kitokia, su šiuo žmogumi atsisveikinai visa širdimi, jam net išėjus, palinkėjai visko geriausio – o tada pravirkai... Tu stipri moteris, tačiau kaip ir visi žmogus – jausti ilgesį yra žmoniška... žmoniška ilgėtis širdimi...