Ir apima akimirkos kaip ši, kai tu nubundi ir šypsaisi... Ne dėl to kas yra tavo gyvenime dabar, bet tai ką sapnavai ir
kur norėtum kartais grįžti... Bent sunkiausiomis akimirkomis norisi
prisiglausti ten, kur iš tiesų net nežinai ar esi laukiamas tiek pat kiek lauki
pats, tik žinai vieną – ten tave supras. Kad ir ką pasakytum, kad ir kaip gal
nerišliai viskas skambėtų ir gal tūkstančiai kitų net tavo sakinių nesuprastų... Žinai puikiai,
ten supras kiekviena tavo atodūsį, kiekvieną žvilgsnį, ir perskaitys kiekvieną
plaukų sukiojimą, antakių kilstelėjimą, ar blakstienų virpesį. Sunkiomis
akimirkomis imi dažniau sapnuoti tokius žmones, tada pastiprėja ilgesys,
atsiranda noras bėgti gerai žinomais ir išvaikščiotais takais, noras kažką
daryti arba bent jau turėti atsarginį planą. Dažniausiai žmonės sako, kad jie
neturi antro pasirinkimo, tačiau aš tvirtai įsitikinsi, jei tik pats nori –
visada yra kitas pasirinkimas.
Niekas neišbraukė iš pasirinkimų sąrašo plano „A“ ir plano
„B“. Jei iš tiesų jų yra gerokai daugiau, aš sau pateikiu sutrumpintą versiją,
kad nereikėtų švaistyti laiko renkantis, tačiau jų yra tiek kiek kiekvienas iš
mūsų gali norėti. Gal būtent tuo gyvenimas ir įdomus, kartais pasirinkus planą
„A“, ir rodos praėjus jau velniškai ilgam laiko tarpui tu vis dar pasiilgsti
plano „B“ - gal dėl to, kad jis nebuvo
atsarginis? O tiesiog dėl to, kad žmonės kartais klysta priimdami sprendimus.
Ir čia jau kalbu apie kiekvieną iš mūsų. Kaip mėgsta man įkąsti mama: -
Protingi žmonės mokosi iš svetimų klaidų, kvailiai iš savųjų... Net nejausdama
ir vėl netyčiom ėmiau cituoti.
O šiaip pavasaris už lango, šiandien nubudau anksčiau, dabar
geriu kavą ir galvoju kaip gera sapnuoti. Sapnuoti taip paprastai, be pasakiškų
veikėjų, burtų ir stebuklų. Kaip gera kartais pabuvoti ten, kur viskas tarsi
realu ir visada jausdavaisi tarsi pasakoje. Ir taip jau yra, kiekvienas iš mūsų
turime tokių vietų – kur norisi vis sugrįžti, kur viskas taip pažįstamai kvepia
ir jauku. Tik yra vienas bet... Mažasis princas irgi negrįžo pas gėlę, gal dėl
to taip liūdėjo. Alisa stebuklų šalyje
patyrusi daug nuotykių nenorėjo galiausiai atsimerkti nes žinojo: - Užtektų
atsimerkti, ir viskas vėl pavirstų nuobodžia tikrove. Smilgos čiužėtų judinamos
vėjo, upėje vanduo teliuškentų į
nendrėmis apaugusį krantą, arbatos puodelių skambėjimas pavirstų avių varpelių
garsais, o Karalienės spiegimas – avis genančio piemenuko šūkavimu“.
Gal dėl to kartais taip sunku atsibusti, ir suvokti, kad
dabar viskas kiek kitaip, ir tai ne pasaka. Nors gyvenimo veikėjai panašūs į
įvairiausius personažus. Kažkas atstoja juokdarius, kažkas piktuosius
burtininkus, kažkas gerąsias fėjas, kažkas mergaitėms primena princus, o
berniukams princeses, kažkam tenka kažką vaduoti iš bokšto, o kažką bučiuoti,
kad nubustų.
Gyvenimas tarsi pasaka, ir ar viskas baigsis “Ilgai ir
laimingai” priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, tad siūlau nebijoti pasirinkus „A“
ir suvokus, kad tai ne tas pasirinkimas visgi parinkti „B“, nes geriau vėliau
nei niekada...
Labas rytas visiems sapnavusiems.
By Jayzily
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą