Paris - Ir kiti veikėjai

Gyvenimas nestovi vietoje, nes kasdien kažkas nutinka mūsų pasaulyje svarbaus. Žinoma, ne viskas taip glaudžiai susiję su mumis, gal tiksliau su kiekvienu iš mūsų. Žmonės nesureikšmina daugumos įvykių, kurie vyksta atokiau nuo jų pačių, nėra orentuoti į juos pačius, tačiau prieš kelias savaites viskas akimirksniu pasikeitė. Aš pati dažniausiai tokiomis temomis nepasisakau viešai, tačiau galutinai mane pastūmėjo pastarųjų dienų įvykiai ne taip jau toli nuo mūsų.

  

 Man šis miestas alsuoja ramybe, kultūra, gera virtuve, skaniu rūšiniu vynu ir neapsakoma šiluma. Šiluma žmonėms, istorijai ir visam pasauliui – juk tai Paryžius. Jaučiuosi dabar taip pat pasimetusi, dar visai neseniai planavau skydį į šį nuostabų pasaulio kampelį ir štai tau paradoksas – neišskridau, o juk galėjau ir nebegrįžti. Dabar visko pasekoje - bijau sėsti į lėktuvą - atsidurti ten, kur norėjau nukeliauti dar nuo pat vaikystės; bijau žmonių ir pasaulio.  

Ko vertas pasaulis, kuriame yra sėjama baimė, nerimas, noras bėgti, slėptis? Ko verti mes, jei viskas kasdien vis labiau beviltiška? Pasaulis nebe mūsų, dabar jis kažkieno – kas sėja baimę, mirtį, neapykantą ir prisidengia religija. Prisidengiama noru išgydyti pasaulį nuo jį apėmusio maro – šiuo atveju tas maras esame mes, visi atrodantys ne taip kaip jie - pasaulio gelbėtojai. Jaučiu didžiulę nuoskaudą, kad būtent tokie žmonės gali įtakoti mūsų visų nuotaikas ir per kelias akimirkas atimti iš mūsų džiaugsmą, paskandinti mus gedulo ir kartėlio jūroje. Po šių įvykių praėjo kelios dienos, o aš vis dar akimirkai nutylu, žvelgdama į nuotraukose stovintį Eifelio bokštą, o tada dar kartą apgalvoju už ką? Juk tai Paryžius... Tada vėl nutylu, nes jie to nesupras... Tada apima pyktis, juk tai kažkieno namai. Gal kažkas iš mano pažįstamų, kolegų ar draugų buvo ten, gal net kažkas iš man artimesnių ar net menkai pažįstamų ten gyvena. Galiausiai vėl atsidūstu ir žinau - jie to nesupras... Mes juos turime priimti į savo namus, nes jie neteko savųjų – tačiau ar sulaukiame bent dalelės dėkingumo? Ir taip žinau, kad turime aktyvistų, kurie yra labai humaniški ir mano, kad mes visi broliai ir seserys, mes turime padėti kitiems. Tada man iškyla klausimas – už ką? Būtent už tai, kad jie atima iš mūsų artimus, skandina mus liūdesyje, palieka mus pačius be namų?

Mane mama nuo mažens mokė: su ne savo turtu reikia elgtis kur kas atsargiau, nei su savuoju, nes tau kažkas iš geros širdies jį patikėjo, pasitikėdamas, kad jam nieko nenutiks. Galiausiai štai čia ir suvokiu, kad kai kuriems nėra nieko švento, tik noras prisidengti šventu ir sėti paniką, mirtį ir skausmą, tol, kol mes elgiamės humaniškai. Mes kaip žmonės, iš tiesų, niekam nerūpime, mes - viso labo skaičius biudžetui gauti; mes reikalingi tam, kad sumokėtume didžiulius mokesčius, kurie yra nuskaičiuojami nuo mūsų sunkiau ar lengviau uždirbtų pinigų, tam, kad, kažkas neatlikęs savo darbo, gautų lengvai uždirbamus pinigus. 

Valstybė prašo atiduoti pareigą savo šaliai, kviesdama jaunus žmones, turinčius gyvenimą, į tarnybą. Klausimas: ar didžioji dalis jų bent kažką gavo iš valstybės? Tai, kad žmogus čia gimė, dar nereiškia, kad tai jo tėvynė. Tėvynei jo nereikėjo, galbūt, daugiau nei dvidešimtmetį ir prireikė dabar. Ir tokių klausimų tūkstančiai, o spręsti jų niekas neketina. Atsiradus panašaus pobūdžio straipsniui viename iš portalų, tuoj susirenka pasaulio nematę ir savo kaimo trobas mylintys sirgaliai, kurie puola šaukti, kad juk tai pareiga, juk tai mūsų tėvynė – o tada ir vėl eina padirbti menkai apmokamų darbų, moka mokesčius, tiki, kad jų provincijoje yra viskas, apie ką galima pasvajoti, o mokesčių pinigai realizuoti sąžiningai, ypač prakalbus apie sveikatos priežiūrą. Po kiek laiko suvokia, kad visos ligos yra nuo oro, kaip jiems pasakė jų gerbiamas gydytojas, kuriam jie kas savaitę neša kaimiškų produktų rinkinį ir toliau visu šituo tikėdami eina į vaistinę pirkti paracetamolio – juk tai vaistas nuo visų ligų.

Ir tai ne cinizmo viršūnė, tai provincijos realybė, tai ta pasaulio dalis, kurioje mes gyvename. Ir visa tai glaudžiai susiję, nes žmonių nežinia, nesidomėjimas bei vieningumo nebuvimas mus priveda prie štai tokių padarinių, kokius matome pasaulyje. Netikėkime tuo, kad yra taip sėkmingai medijos pagalba yra mums įrašoma į galvą, tikėkime kiekvienas pačiu savimi, kovokime kiekvienas už save ir gal tada nesąžiningumo lygis mūsų visų atžvilgiu sumažės. Mylėkime pasaulį, jis didžiulis – tai ne tik kiemas ar Akropolis. Pasaulis žavingas, ir kol mes jį turime, neprisotinkime jo tuštybe. Mylėkime ir džiaukimės...