Gyvenimas
nestovi vietoje, nes kasdien kažkas nutinka mūsų pasaulyje
svarbaus. Žinoma, ne viskas taip glaudžiai susiję su mumis, gal
tiksliau su kiekvienu iš mūsų. Žmonės nesureikšmina daugumos
įvykių, kurie vyksta atokiau nuo jų pačių, nėra orentuoti į
juos pačius, tačiau prieš kelias savaites viskas akimirksniu
pasikeitė. Aš pati dažniausiai tokiomis temomis nepasisakau
viešai, tačiau galutinai mane pastūmėjo pastarųjų dienų
įvykiai ne taip jau toli nuo mūsų.
Man šis miestas alsuoja
ramybe, kultūra, gera virtuve, skaniu rūšiniu vynu ir neapsakoma
šiluma. Šiluma žmonėms, istorijai ir visam pasauliui – juk tai
Paryžius. Jaučiuosi dabar taip pat pasimetusi, dar visai neseniai
planavau skydį į šį nuostabų pasaulio kampelį ir štai tau
paradoksas – neišskridau, o juk galėjau ir nebegrįžti. Dabar
visko pasekoje - bijau sėsti į lėktuvą - atsidurti ten, kur
norėjau nukeliauti dar nuo pat vaikystės; bijau žmonių ir
pasaulio.
Ko vertas pasaulis,
kuriame yra sėjama baimė, nerimas, noras bėgti, slėptis? Ko verti
mes, jei viskas kasdien vis labiau beviltiška? Pasaulis nebe mūsų,
dabar jis kažkieno – kas sėja baimę, mirtį, neapykantą ir
prisidengia religija. Prisidengiama noru išgydyti pasaulį nuo jį
apėmusio maro – šiuo atveju tas maras esame mes, visi atrodantys
ne taip kaip jie - pasaulio gelbėtojai. Jaučiu didžiulę
nuoskaudą, kad būtent tokie žmonės gali įtakoti mūsų visų
nuotaikas ir per kelias akimirkas atimti iš mūsų džiaugsmą,
paskandinti mus gedulo ir kartėlio jūroje. Po šių įvykių praėjo kelios dienos, o aš vis dar akimirkai nutylu, žvelgdama į nuotraukose
stovintį Eifelio bokštą, o tada dar kartą apgalvoju už ką? Juk
tai Paryžius... Tada vėl nutylu, nes jie to nesupras... Tada apima
pyktis, juk tai kažkieno namai. Gal kažkas iš mano pažįstamų,
kolegų ar draugų buvo ten, gal net kažkas iš man artimesnių ar
net menkai pažįstamų ten gyvena. Galiausiai vėl atsidūstu ir
žinau - jie to nesupras... Mes juos turime priimti į savo namus,
nes jie neteko savųjų – tačiau ar sulaukiame bent dalelės
dėkingumo? Ir taip žinau, kad turime aktyvistų, kurie yra labai
humaniški ir mano, kad mes visi broliai ir seserys, mes turime
padėti kitiems. Tada man iškyla klausimas – už ką? Būtent už
tai, kad jie atima iš mūsų artimus, skandina mus liūdesyje,
palieka mus pačius be namų?
Mane mama nuo mažens
mokė: su ne savo turtu reikia elgtis kur kas atsargiau, nei su
savuoju, nes tau kažkas iš geros širdies jį patikėjo,
pasitikėdamas, kad jam nieko nenutiks. Galiausiai štai čia ir
suvokiu, kad kai kuriems nėra nieko švento, tik noras prisidengti
šventu ir sėti paniką, mirtį ir skausmą, tol, kol mes elgiamės
humaniškai. Mes kaip žmonės, iš tiesų, niekam nerūpime, mes -
viso labo skaičius biudžetui gauti; mes reikalingi tam, kad
sumokėtume didžiulius mokesčius, kurie yra nuskaičiuojami nuo
mūsų sunkiau ar lengviau uždirbtų pinigų, tam, kad, kažkas
neatlikęs savo darbo, gautų lengvai uždirbamus pinigus.
Valstybė
prašo atiduoti pareigą savo šaliai, kviesdama jaunus žmones,
turinčius gyvenimą, į tarnybą. Klausimas: ar didžioji dalis
jų bent kažką gavo iš valstybės? Tai, kad žmogus čia gimė,
dar nereiškia, kad tai jo tėvynė. Tėvynei jo nereikėjo, galbūt,
daugiau nei dvidešimtmetį ir prireikė dabar. Ir tokių klausimų
tūkstančiai, o spręsti jų niekas neketina. Atsiradus panašaus
pobūdžio straipsniui viename iš portalų, tuoj susirenka pasaulio
nematę ir savo kaimo trobas mylintys sirgaliai, kurie puola šaukti,
kad juk tai pareiga, juk tai mūsų tėvynė – o tada ir vėl eina
padirbti menkai apmokamų darbų, moka mokesčius, tiki, kad jų
provincijoje yra viskas, apie ką galima pasvajoti, o mokesčių
pinigai realizuoti sąžiningai, ypač prakalbus apie sveikatos
priežiūrą. Po kiek laiko suvokia, kad visos ligos yra nuo oro,
kaip jiems pasakė jų gerbiamas gydytojas, kuriam jie kas savaitę
neša kaimiškų produktų rinkinį ir toliau visu šituo tikėdami
eina į vaistinę pirkti paracetamolio – juk tai vaistas nuo visų
ligų.
Ir tai ne cinizmo
viršūnė, tai provincijos realybė, tai ta pasaulio dalis, kurioje
mes gyvename. Ir visa tai glaudžiai susiję, nes žmonių nežinia,
nesidomėjimas bei vieningumo nebuvimas mus priveda prie štai tokių
padarinių, kokius matome pasaulyje. Netikėkime tuo, kad yra taip
sėkmingai medijos pagalba yra mums įrašoma į galvą, tikėkime
kiekvienas pačiu savimi, kovokime kiekvienas už save ir gal tada
nesąžiningumo lygis mūsų visų atžvilgiu sumažės. Mylėkime
pasaulį, jis didžiulis – tai ne tik kiemas ar Akropolis. Pasaulis
žavingas, ir kol mes jį turime, neprisotinkime jo tuštybe.
Mylėkime ir džiaukimės...







žodžiu, iš tuščio į kiaurą čia pas tave..... rekomendacija: išsitaisyk bent jau kalbos stiliaus ir kultūros klaidas :) (ištrynus komentarą klaidos neišsitrina)
AtsakytiPanaikintiNiekas neverčia skaityti - nerašau dėl reitingų, ir šiaip jai jau kreipiamasi taip asmeniškai, gali prisistatyt, žinosiu kiek stipriai man nesvarbi paties nuomonė. Darbas autorinis, kaip man patinka taip ir rašau. Pasiulymas: pagiežą ir nepasitenkinimą lieti siekiant savo tikslų arba forumuose kur susirenka daug tokių gyvenimu nusivylusių ir viskuo nepatenkintų. Man tikrai nė trupučio nerūpi tokių personų nomonė - nieko asmeniško.
Panaikinti