Kopose paskendusios, pasikeitusios mintys...

Ir vėl tylu ir ramu... Turbūt pasikeičiau... Ir vėl – kažkas susidėjo kitaip. Gal nustojau tylėti, gal grįžau prie ciniško požiūrio kurio taip ilgai baidžiausi... Gal grįžau prie tikros prasmės paieškų ir dabar negaliu nurimti... Nežinau, bet pasikeičiau – dabar dar labiau ir jau negrįžtamai.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime ateina ta diena kai norisi pasakyti pagaliau taip daug, na bent jau kiekvienos. Kai ateina diena kai pradedi taupyti, ne finansus skaičiuoti – pradedi taupyti laiką. Pradedu ir aš. Gal dėl to, kad pagaliau pradėjau suvokti – gyvenimas per trumpas. Viskas turi savo laiką, ir jei kažkas į tą laiką netelpa – mano gyvenimas tikrai per trumpas, čia savo kaltės nesugebu įžvelgti. Gal kiek egocentriška, bet pavargau...

Dar visai neseniai pagaliau pradėjau suvokti, kad gyvenimas tarsi savitas Tango – jei tikslingai nesilaikysi žingsnelių skaičiaus – šokis tiesiog nepavyks. Ir kartais reikia daug ką paleisti, atsisakyti vilties, tuo pačiu naštos, kad visas gyvenimas dvelktų tikra prasme. Nes žvelgdama vakarais pro langą pasigendu gyvenime pilnatvės ir žmogiškumo. Pasigendu dažnai ir tikro gyvenimo, nes gyvenimas socialiniuose puslapiuose dažniausiai neatitinka tikrovės. Pasiilgstu vakarų tikrose vietose, su tikrais žmonėmis, pasiilgstu viso kas kažkada buvo normalu o dabar tai tarsi socialinių tinklų šou. Tarsi kam išties rūpi, kas įkels geresnę vakarienės ar pusryčių iliustraciją. Aš asmeniškai tai darau nes noriu pasidalinti, koks gyvenimas išties gražus, ką į mūsų pasaulius atneša buvimas kartu, ką mes visi galime nuveikti drauge. Nes nesiekiu pasididžiuoti ar pritraukti auditoriją – noriu tik įkvėpti, ir to dabar išties labai trūksta.

Dažnai pati susimąstau, kiek gyvenimas gražus be šypsenų medijoje, ir tada suvokiu – jis gražus net tyloje, jis gražus rytais nusėdus rūkui, gražus dienomis net, kai lyja, jis gražus vakarais, kai be proto šalta vaikštinėjant upės pakrante. Gyvenimas išties gražus tiek važiuojant tiek stovit, tik reikia to nepamiršti. Ir jei nuoširdžiai dažnai nesuprantu žmonių sakančių, kad ruduo slegia – taip nėra. Greičiausiai slegiame patys save, trūkumais kurių gyvenime nėra, problemomis kurios iš „Nieko“ sukurtos, daiktais kurių mums net nereikia ir žmonėmis kurie nieko gero neatneša – pasiimdami siunčiamą gėri iki begalybės. Tokia šių dienų gyvenimo realybė.

Galiausiai lieka tik laikas keistis, laikas daryti išvadas ir gyventi taip kaip norisi. Nes pagaliau noriu išskleisti sparnus ir patikėti – gyvenimas be galo nuostabus. Nes nenoriu matyti pasaulio tik medijoje, nes žinau visi kartu galime nuveikti daug daugiau ir daug stipriau nei kelios nuotraukos apie gerus įspūdžius. Nes atsikračius kvailų problemų naštos viskas tampa įmanoma. Nes „Mūsų gyvenimas – teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys“ - Rainer Maria Rilke.

Jei norime, kad visos paslaptys liktų po uždanga, reikia – gero audinio uždangos viskam paslėpti ir gerų spektaklių, kad teatras klestėtų – ne dirbtinų o nuoširdžių, būtent tam, kad pasiektų žiūrovų širdis. Oskarų už menkniekius juk niekas nedalina?....