2017 m. vasario 27 d., pirmadienis

Nes viskas yra Taip...

Nes praėjo lygiai pusė metų nuo tos dienos... Nes viskas ką mes darėme tada atrodė būtent Taip. Prasidėjo viskas nuo didžiausios įtampos, kaip viską spėti, kaip susiruošti ir laiku būti metrikacijos skyriuje. O kas buvo iki to lemtingo ryto?




Diena kupina begalinio skubėjimo nuo pat ankstyvo ryto, kalnas mažų smulkmenų kurios turėjo būti pabaigtos, viena tokių – patogūs ir gražūs bateliai, išvakarėse tik galutinai baigta siūti suknelė, lyginami marškiniai, šampano ir daigtų pakavimas kelionei į Vilnių ir vis dar begalinis skubėjimas ir bėgimas. Spėjome viską, tačiau drebulys niekur nedingo. 

Ir taip, vestuvinę suknelę siuvausi pati, ir ne, ji nebuvo nelyginta, tiesiog jos toks audinys – kuris man patiko labiausiai, juk man ją reikėjo vilkėti ir ne kažkam kitam. Savo kurtų drabužių neparduodu ir neperšu, nes jie priklauso mano įvaizdžiui – tai ne prekinis ženklas, tai mano gyvenimo būdas, bent kol kas.

Nuo pat ankstyvo ryto jaučiausi paskendusi tame rūke, kuris balavo virš Nemuno, skęsdamas kylančios saulės spinduliuose ir lengvai kedendamas mano plaukus gurkšnojant karštą kavą balkone, besidžiaugiant mylimo vyro glėbiu. Viskas buvo nuostabu, virpulys, skubėjimas, pamiršta puokštė namuose ir akiniai nuo saulės.


Ir iš tos dienos nekeisčiau nieko, na bet tai dar ne paskutinė šventė, tad gal kita bus kiek kitokia, bet apie tai mes kol kas viską pasiliekame sau, atėjus laikui pažadame pranešti, tik negarantuojame, kad pranešime taip anksti kaip šį kartą, tad gali tekti ir jums pasidžiaugti tuo jauduliu ir skubėjimu.


O kol kas, Mielasis, ačiū tau už kantrybę, už vyrišką pykti, už tą juoką ir ašaras, už kiekvieną kavos puodelį paliktą prie lovos kol aš dar miegu. Ačiū, kad Esi mano gyvenime, ačiū, kad nepasidavei ir, kad kaip ir aš tiki ta pasaka – Ilgai ir laimingai. Nes jei gyvenime nėra lietaus, niekada neišmoksime džiaugtis saule, santykiuose viskas taip pat. Ačiū Tau, nes mes abu pamišę, abu trenkti, juokdariai ir cinikai. Mes dabar Komanda, tad jei žaidžiam – vadinasi iki galo, nes čia Mūsų taisyklės, nes Mes nežadėjome žaisti sąžiningai. Tad su pusmečiu Mielasis, nes tai mūsų kelio pradžia.


Su Meile By Jayzily




1 komentaras: